Meditacija
Skaitydami šios dienos skaitinius pastebime du pagrindinius dalykus: pirmas – Jėzaus skelbta Geroji Naujiena skirta ne tik išrinktajai tautai, bet ir pagonims, visai žmonijai, ir antras – tikėjimo išbandymas.
Evangelijoje skaitome, kad Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį, tai buvo pagonių kraštas. Prie Jo prisiartino pagonė moteris, kanaanietė, jos dukrą vargino piktoji dvasia. Ši moteris žinojo, kad moterims nedera viešai kreiptis į vyrą ir kad nežydui nedera kreiptis į žydą. Tačiau kažkas Jėzuje sužadino jos tikėjimą ir paskatino prie Jo prieiti su prašymu. Galbūt ji pajuto Jėzaus meilę visiems pas Jį ateinantiems. Galbūt ji samprotavo, kad darydamas stebuklus kitiems Jis išklausys ir ją. Kad ir kaip buvo, jos tikėjimas pakankamai stiprus ir ji pasiryžusi įveikti bet kokią kliūtį. Ji buvo teisi. Jėzus mielai atlygino jai už jos tikėjimą. Ji tikriausiai jau buvo girdėjusi apie Jėzų, nes kreipėsi į Jį aukščiausiais Mesijo titulais: „Viešpatie, Dievo Sūnau“. Kreipdamasi į Jėzų ji tikrai tikėjo tuo, ką išpažino. Pirmasis Jėzaus atsakymas yra tyla. Tai neįprasta, nes Jėzus rūpinasi visais vargstančiais. Jėzus du kartus atsisako išklausyti moters prašymą. Pirmą kartą Jis sako esąs atsiųstas tik pas Izraelio avis, tačiau kanaanietė suklumpa prie Jėzaus kojų maldaudama: „Viešpatie, padėk man.“ Jėzus toliau mėgina jos pasitikėjimą: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ Atrodo, kad šis atsakymas moterį turėjo įžeisti, ji turėjo pasitraukti, bet jos motiniška širdis randa kupiną išminties ir pasitikėjimo atsakymą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Šis atsakymas Jėzų nustebino ir Jis tarė: „O, moterie, didis tavo tikėjimas. Tebūna taip, kaip prašai.“
Mus stebina kanaanietės tikėjimas ir ištvermingumas, bet dar labiau nuostabus jos nusižeminimas. Ar nereikėtų mums pasimokyti iš tos moters? Ar esame kantrūs, nuolankūs ir ar pasitikime?
Vincas Kolyčius
