Meditacija
Šio sekmadienio skaitinių centre yra kryžius. Evangelijoje Jėzus aiškina savo mokiniams, kad Jam reikės daug kentėti, kad Jis bus nužudytas ir trečią dieną prisikels iš numirusių. Mokiniams irgi primena, kad jie nebijotų „pasiimti savo kryžių“. Jau pirmame skaitinyje pranašas Jeremijas atvirai atskleidžia savo kryžių, kad jis patiria tik nesupratimą, pašaipas, jaučiasi atstumtas, nors jo širdis ilgisi meilės.
Praeitą sekmadienį skaitėme, kokius didžius įgaliojimus gavo apaštalas Petras. Bet tuoj po to Petro laukia naujas netikėtumas. Jėzus ima kalbėti apie Jo laukiančią kančią ir mirtį, ir Petras staiga sušunka: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Jėzus atsako: „Eik šalin šėtone! Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ Ar kartais ir mūsų širdyse neslypi šėtonas, kai svajojame apie kitokią Bažnyčią: kad ji būtų lankstesnė, kad labiau prisitaikytų prie laiko dvasios, kad mažiau kalbėtų apie kryžių ir mirtį? Šėtonas visada priešinasi Dievo valiai. O kaip su mumis? Ar mes niekada nesipriešiname Dievo valiai?
Kryžius neišvengiamas tiems, kurie ryžtasi būti Kristaus mokiniais. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Jėzus tai sakė savo mokiniams, bet tai galioja ir kiekvienam krikščioniui. Juk kryžius yra neišvengiamas žmogaus gyvenimo palydovas. Tik vieni kryžiai yra pažymėti nuodėme, kiti mus vienija su Kristumi. Matome, kad daug žmonių beieškodami malonumų užsikrauna sau nepakeliamą kryžių. Ne apie tokį kryžių Jėzus čia mums kalba. Žodis „kryžius“ reiškia ir savo geidulių tramdymą, ir nuodėmingų malonumų išsižadėjimą, ir kasdienių pareigų naštą.
Jėzus iš norinčių Jį sekti reikalauja atsižadėti savęs. Atsižadėti savęs – tai visiškai priešinga tam, ką siūlo pasaulis. Nėra tikros meilės be savęs atsižadėjimo. Atkreipkime dėmesį į apaštalo Pauliaus raginimą antrame šios dienos skaitinyje: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula.“
Vincas Kolyčius
