Meditacija
Evangelijos pradžioje skaitome, kad Petras nori tiksliai žinoti, kiek kartų reikia atleisti artimui. Senasis Įstatymas atleidimą ribojo iki trijų kartų, tačiau Petrui atrodė, kad bus parodytas didelis kilniaširdiškumas, jeigu bus atleidžiama iki septynių kartų. Tačiau Jėzus atsako: „Aš nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“ Praktiškai tai reiškia visada. Savo trumpą atsakymą Jėzus paaiškina palyginimu.
Palyginime kontrastingai sugretinama pasakiškai didelė karaliaus nurašyta skola ir menkutė skolelė, kurios kietaširdis tarnas nenorėjo dovanoti savo tarnybos draugui. Tarnas, tik ką patyręs karaliaus didžiadvasiškumą, iki galo nesuprato to gesto prasmės. Jei būtų supratęs, būtų dovanojęs ir menką skolelę savo tarnybos draugui. O kaip mes? Šis palyginimas prabyla į kiekvieno žmogaus sąžinę. Kiekvienas pamąsto apie savo skolą Dievui. Kokia toji skola? Esame iš tikrųjų „brangiai nupirkti“ (1 Kor 6, 20). Mums dovanota skola Dievui kainavo pačią brangiausią kainą – mylimąjį Sūnų. Dievas visuomet atleidžia, kai tik prašome. Jis atleidžia ne todėl, kad nusidėjėlis nusipelno atleidimo, bet kad Jis yra atleidžiantis Dievas. Tačiau Jis laukia ir mūsų atlaidumo. Atlaidumas yra ypatingas Kristaus sekėjo bruožas. Tai antrasis meilės vardas. Atleisdami artimui mes panašėjame į patį Dievą. Prisiminkime Viešpaties maldos žodžius: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Atleidimas neturi būti tik žodžiai, jis turi plaukti iš širdies. Atleisti – ne formalumas. Paprastai manoma, kad atleidimas yra dovana mus įžeidusiam žmogui, bet atleidimas yra ir dovana sau. Mes išsilaisviname ir liaujamės būti kitų žmonių teisėjais. Padovanokime sau šią dovaną. Šiandien paklauskime savęs, ar nenešiojame savo širdyje akmens?
Vincas Kolyčius
