Meditacija
Budėkite ir būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.
Šios dienos Evangelija pasakoja apie jaunikio – Viešpaties Jėzaus sutikimą. Ypač akcentuoja budėjimą, laukimą. Mes visi, kaip palyginimo mergaitės, laukiame atvykstančio Jaunojo, pakviesiančio mus į vestuvių puotą. Niekas iš mūsų nežinome nė dienos, nė valandos, kada Jis atvyks. Tačiau nebūkime kaip paikosios mergaitės, pasiėmusios žibintus, bet pamiršusios alyvą. Dievas mums davė niekados neišsenkančią alyvą – Šventąją Dvasią. Ji neleidžia mūsų žiburiams užgesti.
Bažnyčios liturgijoje labai stipriai pabrėžiamas laukimas, pavyzdžiui, po konsekracijos sakome: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.“ Maldoje po „Tėve mūsų“ kunigas taria šiuos žodžius: „Gailestingai padėk, kad mes iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti su palaiminga viltimi lauktume Jėzaus Kristaus atėjimo.“ Šv. Bazilijus rašė, kad Šventoji Dvasia ne vien stumteli mus, krikščionis, laukimo link, bet ir Jos atspaudas, įspaustas atpirktuosiuose, bus galutinio išganymo ženklas. Taigi krikščioniui, kurio visas gyvenimas yra ilgesingas Viešpaties laukimas, svarbu nepaliauti budėti. „Tad kol turime laiko, darykime gera visiems“ (Gal 6, 10). Tada mūsų susitikimas su Viešpačiu bus džiaugsmingas, nes Jis pats eina ieškoti mūsų ir pasitinka mus belaukiančius. Jis kalba mums kasdien ir kviečia į vestuvių pokylį. Tą džiaugsmingą pasimatymą gali patirti tik tie, kurie visą gyvenimą Jo laukė. Šventosios Teresės Avilietės paskutiniai žodžiai buvo: „Jėzau, dabar jau laikas mums pasimatyti.“
Dėkokime Dievui už malonę dalyvauti Eucharistijos puotoje, nes „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.“ Melskime, kad visi susitiktume dangiškame pokylyje. Laukdami savo Jaunikio prašykime Šventąją Dvasią uždegti mūsų širdis. Anot šv. Augustino: „Tebudi tavo širdis, tebudi tavo tikėjimas, tebudi tavo meilė. Uždekite savo žibintus. Tegu Jaunikis randa jus mylinčius, idant pakviestų į vestuvių puotą, kur jūsų žibintai niekada neužges.“
Vincas Kolyčius
