Meditacija
Bažnyčia kiekvienais metais lapkričio pabaigoje, prieš prasidedant adventui, švenčia Kristaus Karaliaus šventę. Mūsų laikais žodis „karalius“ nebeturi didelės reikšmės. Tad kodėl tarp daugelio titulų Kristui duodamas ir Karaliaus titulas? Prisiminkime Jėzaus teismą. Pilotas klausė Jėzaus: „Ar Tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai.“ Tačiau Jėzus pridūrė: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio.“ Jėzus prisipažino esąs Karalius, tačiau visai kitoks negu šio pasaulio valdovai. Ant Jo galvos ne brangakmenių, bet erškėčių vainikas. Jis atėjo į šią žemę, kad vykdytų Tėvo valią ir mums tarnautų. Jis laimina Jį persekiojančius ir meldžiasi už Jį niekinančius. Jis atsuka kitą skruostą ir kviečia mus taip daryti.
Šiandien – paskutinis liturginių metų sekmadienis, skirtas Jėzui Kristui – Ganytojui ir Karaliui. Šiais dviem skirtingais įvaizdžiais atskleidžiamas tas pats asmuo. Šie įvaizdžiai tokie talpūs, kad tarp jų driekiasi visa išganymo istorija. Pirmajame skaitinyje vyrauja Ganytojo įvaizdis, antrajame skaitinyje ir Evangelijoje – Karaliaus. Pirmajame skaitinyje prieš mūsų akis iškyla maloningo piemens, berenkančio paklydusiais avis paveikslas, o Evangelijoje susiduriame su Karaliaus – teisėjo paveikslu. Čia pamatome, kad Dievas teis ne tik už tai, ką bloga padarėme, bet ir už tai, ko nepadarėme, nors galėjome ką nors gera padaryti. „Aš buvau išalkęs ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, manęs nepagirdėte, buvau nuogas –neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte.“ Mums reikia atrasti pasislėpusį Karalių ir Dievą kenčiančių ir stokojančių žmonių širdyse. Neužtenka tik žinoti apie alkanus, trokštančius, vargstančius, Jėzus mums primena pagrindinį įsakymą: „Mylėk kitus, kaip aš tave mylėjau.“ Toks yra mūsų Karalius. Jis mus maitina bei stiprina savo Žodžiu ir Kūnu, tad mes galime džiaugsmingai kartoti: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga.“
Vincas Kolyčius
