Meditacija
Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Advento metu žvelgiame į praeitį, ruošdamiesi švęsti Jėzaus gimimą, Jo pirmąjį atėjimą, bet taip pat žvelgiame ir į ateitį, laukdami Jo antro atėjimo, arba Jo atgimimo mūsų širdyse. Adventas – tai budėjimo ir pažadų išsipildymo laukimo metas.
Mums, krikščionims, Evangelija paveda durininko pareigas. O ką daro durininkas? Laukia sugrįžtančiųjų, nuolat budi. Svarbiausias durininko darbas – laukti, neprarasti budrumo. Antrajame skaitinyje, nors ir kalbama apie laukimą, ypač primenama malonės svarba. Malonė – tai mūsų krikščionių dabartis. „Todėl jums, laukiantiems Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos.“ Evangelija ypač pabrėžia budėjimą. Šios dienos skaitinyje raginimą budėti išgirdome net tris kartus. O per visą Morkaus evangeliją šį žodį rasime pakartotą bene keturiasdešimt kartų. Esame kviečiami stabtelti ties žodžiu „budėkite“. Ką jis reiškia? Ar jis skirtas tik pagąsdinti? O ne! Jėzus atėjo ne gąsdinti, bet kviesti atgimimui: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3).
Prašykime Šventosios Dvasios, kad Ji mums parodytų, kas kliudo iki galo atverti mūsų širdį Jėzaus atėjimui. Kas yra mūsų stabai, nuo kurių Dievas nori mus apvalyti? Prašykime, kad Dievo meilės Dvasia apšviestų mūsų dvasios akis. Peržiūrėkime savo vertybes, gal kai ką reikėtų išmesti, kai ką pakeisti, kad Jėzus taptų mūsų gyvenimo centru. Skirkime daugiau laiko asmeninei maldai ir Šventojo Rašto skaitymui. Mūsų kasdienė malda tebus: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“
Advento metu neškime Kristaus šviesą kitiems: padarykime artimo meilės darbą, atsieinantį truputį laiko, pasiaukojimo; susitaikykime bent su vienu asmeniu, su kuriuo esame susipykę, arba pasimelskime už jį, jei negalime susitikti; paaukokime kokį nors savo sunkumą, nemalonumą, skausmą drauge su malda už nusidėjėlių atsivertimą, kad koks nors žmogus gautų malonę išvysti Kristaus šviesą.
Vincas Kolyčius
