Meditacija
Šio sekmadienio Evangelijos stebuklai vyksta tarp giminių ir artimųjų. Jau galime įžvelgti laipsnišką Dievo karalystės plitimą. Jėzus pirmiausia pakviečiamas į šeimą. Jo buvimas pašventina šią mažą bendruomenę, namų bažnyčią. Dievo karalystės žinia neužsklendžiama, bet atveriama aplinkiniams. Netrukus „visas miestas buvo susirinkęs prie durų“. Bet čia dar ne pabaiga. Toliau skaitome: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.“ Kai mokiniai Jėzų surado, Jis jiems tarė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs.“ Atrodo, kad Jėzus niekada nepavargdavo, visada buvo pasiruošęs padėti ir tarnauti kitiems. Jis Evangeliją skelbė ne tik žodžiais, Jo žodžius sekė darbai. Skaitome, kad minios žmonių su sergančiais ir demonų apsėstaisiais susiburia apie Petro namą. Kodėl minia susirinko? Ar dėl to, kad jie Jėzų pamilo? Visi norėjo iš Jėzaus ką nors gauti. Tik todėl jie pas Jį rinkosi. Ar nebūna panašiai ir su mumis? Dažnai tokia yra ir mūsų religija. Kai viskas gerai, tai Dievo nereikia.
Ko galime iš šio Evangelijos skyrelio pasimokyti? Mokiniai, nors Jėzaus dar gerai nepažinojo, nevengė į Jį kreiptis. Ar dažnai mes į Jį kreipiamės? Gal tik tada, kai užpuola nelaimės, ligos? Aišku, nėra blogai šauktis Viešpaties ištikus bėdai, bet į Jį kreiptis turėtume dažniau, iš tikrųjų – kasdien. Jėzus troško, kad Jo žinią priimtų kiekvienas žmogus. Tai Jėzui teberūpi ir dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų. O mums ar rūpi, kad kiekvienas žmogus pažintų Jėzų ir priimtų Jį kaip savo Viešpatį ir Išganytoją? Apaštalo Pauliaus žodžiai tinka ir mums: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos.“
Jėzus siekia išlaisvinti mus iš nuodėmės ir įkurti mumyse savo karalystę, nori mus paguosti, padrąsinti. Leiskime Jam būti mūsų gyvenimo, mūsų šeimų, mūsų bendruomenės Viešpačiu ir Išganytoju.
Šios dienos psalmės atliepas yra taikomas visiems mums: „Garbinkit Viešpatį! Jis gydo sužeistas širdis.“
Vincas Kolyčius
