Meditacija
Evangelijoje skaitome, kad mokiniai dėl žydų baimės buvo užsirakinę duris, tačiau Jėzui fiziniai užtvarai ir sienos jau neegzistavo. „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.“ Kaip greitai baimė virsta džiaugsmu. Kitoje vietoje Jėzus sako: „Jūs dabar nusiminę, bet aš vėl jus pamatysiu, ir tada jūsų širdis džiūgaus ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 20–22). Kiekvieno krikščionies džiaugsmas yra prisikėlusiame Jėzuje. Susitikimas su Juo pakeičia mūsų gyvenimą. Jėzus pasirodė, kai Jo mokiniai Jo nelaukė, parodė jiems savo žaizdas, liudijančias Jo auką ant kryžiaus. Išsipildo Jėzaus anksčiau pasakyti žodžiai: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ „Ramybė jums.“ Žodis „ramybė“ (šalom) apibūdina daug daugiau, nei mes suprantame. Tai yra linkėjimas visko, kas tik gali būti geriausia, įskaitant turtą, sveikatą, pasitenkinimą ir – svarbiausia – išganymą. Šita ramybė „šalom“ yra dovana, kurią tik pats Dievas gali duoti. Jėzus yra tos ramybės šaltinis ir ta ramybė yra Jėzaus mirties ant kryžiaus ir Jo prisikėlimo vaisius.
„Aš jus siunčiu.“ Jėzus siunčia mokinius į pasaulį. „Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Mokiniai, turėdami Šventąją Dvasią, turėjo jėgą, galią „atleisti ar sulaikyti“ nuodėmes. Tai reiškia, kad jie ne tampa „atleidėjais ar sulaikytojais“, bet perduoda Dievo atleidimą, veikiant Šventajai Dvasiai. Svarbu iki galo suprasti, ką šiame skyriuje Jėzus sako: pirmiausia ramybė, toliau Šventoji Dvasia ir tada atleidimas. Tačiau viskas ateina iš Jo ir priklauso nuo mūsų tikėjimo ir asmeniško santykio su Jėzumi. Dievo malonė gaunama ne automatiškai, jos negauname paspaudę mygtuką ar vykdydami raidę, neįdėdami širdies ir neturėdami nuodugnesnio supratimo.
Evangelijoje skaitome, kad apaštalo Tomo nebuvo, kai Jėzus pasirodė mokiniams. Jis netikėjo ir norėjo pamatyti Jo žaizdas ir paliesti jas savo rankomis. Tomas nori įrodymo. Tai vyksta pasaulyje ir šiandien, šaukiama: „įrodykit“. Po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodo „esant durims užrakintoms“. Tomas įtiki ir sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Visi turėtume savo tikėjimą išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Mūsų gyvenimas turi priklausyti Jam. Atkreipkime dėmesį į paskutines eilutes. Evangelija parašyta ne tam, kad šiek tiek painformuotų apie Jėzų, bet kad „tikėtume, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan Jo turėtumėte gyvenimą“.
Vincas Kolyčius
