Meditacija
Gerojo Ganytojo sekmadienis. Jėzus sako: „Aš Gerasis Ganytojas.“ Šį sekmadienį Bažnyčia kviečia melstis už pašaukimus. Tad pakluskime tam kvietimui, nes mums reikia ganytojų, ypač šiais laikais. Jėzaus laikais ganytojai – piemenys buvo labai gerai žinomi. Net Senajame Testamente Dievas kalba per pranašą Ezechielį sakydamas: „Štai aš pats rūpinuosi savo avimis ir jų ieškosiu, suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas“ (Ez 14, 11–16). Skaitydami šios dienos Evangeliją matome, kad Jėzus atėjo ne kaip samdinys, kuris pamatęs vilką palieka avis ir pabėga. Tos avys – tai mes visi. Gerasis Ganytojas už avis guldo gyvybę. Jis veda kaimenę, nes žino vienintelį kelią į amžinąjį gyvenimą pas Tėvą. Ta kaimenė – tai visa Bažnyčia. Jėzus mėgsta perteikti savo mintis įvaizdžiais. Į avidę tais laikais nakčiai suvesdavo avis keli piemenys ir patys jas saugodavo. Ryte anksčiau atsikėlęs piemuo sušukdavo, ir jo avys, pažinusios jo balsą imdavo jį sekti. Kitos avys dar likdavo avidėje. Kyla klausimas: ar mokame klausytis Jėzaus balso? Mes gyvename laikais, kai daug įvairiausių balsų šaukia mus eiti įvairiausiomis kryptimis. Kai kitiems balsams teikiame pirmenybę, esame priversti lakstyti įvairiomis kryptimis ir prarandame ramybę. Priešingai, kai klausomės Jėzaus balso, esame ramūs, leidžiame Jėzui mus guosti, vesti į tiesą, stiprinti, nurodyti mums kryptį ir tikslą.
Pirmame skaitinyje iš Apaštalų darbų parašyta: „Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti.“ Tas vardas – Jėzus. Prisistatydamas kaip Gerasis Ganytojas Jėzus taip pat atskleidžia savo pažadus.
Pirma, Jis pažįsta kiekvieną iš mūsų („aš pažįstu savąsias“), žino mūsų kaltes, problemas, skausmus, bet nenustoja mūsų mylėjęs. Antra, Jis savo avims duoda amžinąjį gyvenimą. Ir trečia, Jis saugo avis nuo pavojų ir nori jas perduoti į mylinčio Tėvo rankas. Tos avys – tai mes. Kai problemos užgriūva, kai atrodo, kad nebėra jokios išeities, kreipkimės į Gerąjį Ganytoją, sakydami: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“
Vincas Kolyčius
