Meditacija
Šios dienos Evangelijoje skaitome, kad Jėzus pasišaukia savo apaštalus ir išsiunčia juos po du. Apaštalai – tai lyg ambasadoriai, siunčiami atstovauti savo kraštui, šiuo atveju atstovauti Dievo Karalystei. Dievas pasiuntė mums vienatinį savo Sūnų Jėzų Kristų, tačiau Jis nesako, kad kiti pasiuntiniai nereikalingi.
Pirmame skaitinyje iš Amoso knygos skaitome, kaip Dievas pašaukė Amosą, kuris buvo tik kerdžius ir šilkmedžio vaisių augintojas. Apaštalai irgi buvo tik paprasti žmonės, neturėję didelių turtų ar gero išsilavinimo. Buvo labiau išsilavinusių Rašto žinovų, laikiusių tuos galilėjiečius žvejus nepakankamai išmanančiais. Turbūt mokiniai ir patys apie save taip manė. Tačiau nesipriešino, neatsisakė misijos žvelgdami į savo siuntėją. Jėzaus autoritetas duoda jiems jėgų imtis sunkios užduoties. Apaštalai turėjo mokytis skelbti Dievo Žodį atsiskyrę nuo regimo Dievo artumo. Apaštalai nepasakoja apie Dievo Karalystę, bet ragina atsiversti. Tai būtina sąlyga, kad žmonės galėtų suvokti prisiartinusią Karalystę. Jėzus norėjo tik vieno, kad Jo pašauktieji mokiniai priklausytų tik Jam ir pasitikėtų tik Juo, o ne savo jėgomis ar gebėjimais. Paprasti žmonės buvo įgalinti atlikti nepaprastus darbus.
Pakrikštyti Kristuje ir mes buvome išrinkti ir esame siunčiami skelbti Gerąją Jėzaus Naujieną kitiems. Ar tikime, kad Dievas gali mus, paprastus žmones, pasitelkti kurdamas meilės Karalystę bei teisingumą šiame nuodėmių sužeistame pasaulyje? Paskaitykime antrą šios dienos skaitinį iš Laiško efeziečiams ir pamatysime, ką Jis dėl mūsų padarė: „išsirinko prieš pasaulio sutvėrimą, <…> turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą <...> esame tapę paveldėtojais, <...> paženklinti Šventąja Dvasia“. Tikėkime Dievo kvietimu ir stenkimės atsiliepti.
Tėve, savo Dvasia įgalink mus dalyvauti Tavo Sūnaus misijoje. Veik per mus, kad Tavo Karalystė plėstųsi, nes Tau nėra neįmanomų dalykų.
Vincas Kolyčius
