Meditacija
Šios dienos skaitiniai mums kalba apie Gerąjį Ganytoją. Pirmame skaitinyje Dievas kalba per pranašą Jeremiją, guodžia izraelitus, ištremtus į Babiloniją, ir prižada sugrąžinti juos į savo kraštą. Evangelijoje skaitome, kad apaštalai susirinko pas Jėzų patenkinti savo misija ir pasakoja Jam visa, ką nuveikė. Jėzus jiems pasiūlo nueiti į negyvenamą vietą ir pailsėti. Jiems, kaip ir visiems žmonėms, reikia poilsio ir ramybės. Poilsio, ramybės ir pabuvimo vienatvėje reikia mums visiems. Kas negali pabūti be žmonių, tas laikui atėjus nebegalės būti su žmonėmis, pilnatviškai tarnaudamas kitiems. Vienuma brandina gyvai ir vaisingai bendrystei. Jėzus pasiima apaštalus į nuošalią vietą, kad jie iš naujo atgautų jėgas. Tačiau planas pailsėti sužlugdomas, nes pas Jėzų plūsta didžiulės minios. Žmonės, pamatę nutolstančią valtį, pėsčiomis nukeliauja į numanomą vietą, net aplenkdami mokinius. Bet Jėzus nesupyksta. Skaitome: „Jėzui pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens.“ Būsena, kai pasijunti avimi be piemens, nėra pasyvi, ji kupina dinamikos. Jėzaus klausytojai, kuriuos aprašo Morkus, buvo labai aktyvūs – juk ne taip jau lengva bėgti pakrante ir aplenkti valtimi plaukiantį Jėzų su apaštalais. Jie bėgo nebūdami tikri, kad Jėzus sutiks dar su jais pasilikti. Jie troško būti kartu su Juo. Ir mums reikia pripažinti savo silpnumą ir suvokti, kad be Jėzaus mes galime pražūti, kad be Jo negalime gyventi. Tik Jėzus yra mūsų tikrasis Ganytojas, kuris mus maitina savo Žodžiu. Apie tai galime mąstyti maldingai kartodami šios dienos psalmės (Ps 23) žodžius: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga.“
Jėzaus užuojautos sulaukusi minia yra šių laikų pasaulio įvaizdis. Jėzus ir šiandien rūpinasi mumis. Jam gaila visų, kurie nusisuka nuo Jo ir pasineria į šio pasaulio siūlomas tuštybes. Jis ieško mūsų ir nori vesti mus pas Tėvą. Jis mums visada pasiekiamas, kaip parašyta šios dienos psalmėje: „Jo malonė ir meilė palydi mus kiekvieną gyvenimo dieną.“
Vincas Kolyčius
