Meditacija
Šios dienos Mišių skaitiniuose skaitome, kaip Dievas, padauginęs duoną, nori pamaitinti alkanus žmones. Pirmame skaitinyje Dievas per pranašą Eliziejų keliais miežinės duonos kepaliukais pamaitina šimtą vyrų. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus, pakėlęs akis, „pamatė, kokia daugybė pas Jį atėjusi“. Jam pagailo minios, nes žmonės buvo alkani. Pilypas pareiškė, kad nėra jokios galimybės juos pamaitinti, o Andriejus atrado berniuką, kuris turėjo penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Tai nedaug tokiai miniai. Miežinė duona buvo vargšų duona, o tos dvi žuvytės buvo tik mažos sardinės. Tačiau, kas mūsų rankose yra „maža“, Jėzaus rankose tampa „daug“. Berniukas nedaug ką turėjo, bet to užteko, kad Jėzus galėtų padaryti stebuklą.
Jėzui reikia, kad ir mes Jam ką nors atneštume, kad ir nedaug. Gal daug stebuklų neįvyksta tik dėl to, kad mes Jam nieko neduodame. Jeigu ne to berniuko miežinė duona, galbūt visa minia būtų likusi alkana. Ko galime iš to skaitinio pasimokyti ir sau prisitaikyti? Pirmiausia matome, kad Jėzus pasigailėjo žmonių. Ar mums gaila alkanų ir vargšų žmonių? Turbūt ne visada. Toliau matome, kad visos dovanos ateina iš Dievo: „Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą.“ Trečia, Jėzus savo darbą vykdo per mokinius ir taip pat per mus. Jis padavė maistą mokiniams, kad jie išdalytų miniai. Jam reikia žmonių, reikia mūsų.
Duonos padauginimo stebuklas buvo didesnio stebuklo ženklas. Tai yra lyg ir įvadas į Eucharistiją. Parašyta: „Jėzus paėmė duoną“, toliau rašoma: „sukalbėjo padėkos maldą“ ir „davė išdalyti visiems“. Mišių metu per pakylėjimą girdime kunigo žodžius: „Jis paėmė duoną, laužė ir davė savo mokiniams.“ Dabar Dievas mus maitina ne tik medžiaginiu (nors dažnai ir taip būna), bet ir dvasiniu maistu, duodamas savo Kūną. Jis trokšta perkeisti mūsų širdis per Eucharistiją, kad mes suprastume Jo auką dėl mūsų. Šiandien ir kasdien Jėzus mums sako: „Leiskite mano Kūnui ir Kraujui keisti jus, nes per jus aš noriu nuveikti daugybę dalykų.“
Vincas Kolyčius
