Meditacija
Pagrindinė šios dienos skaitinių mintis – tikras religingumas yra ne tik skrupulingas apeigų laikymasis, bet ir Dievo meilės priėmimas ir jos perdavimas savo artimiesiems. Fariziejai prikaišioja Jėzui, kad Jo mokiniai valgo nenusiplovę rankų. Rankos buvo plaunamos ne tik norint numazgoti nešvarumus. Tai buvo kur kas sudėtingesnės apeigos, nurodančios net kaip plaunamas rankas laikyti. Jėzus, klausydamasis fariziejų priekaištų, eina tiesiog prie gilesnės prasmės ir cituoja pranašo Izaijo žodžius: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“ (Iz 29, 31).
Atkreipkime dėmesį į save. Daugybė vadinamųjų krikščionių atlieka išorinius veiksmus, laikosi nustatyto ritualo, bet retai pažvelgia į savo širdį. Dievas nori, kad mes patikrintume savo širdis. Sakoma, kad ženklai ant krūtinės turi atitikti ženklus krūtinėje. Išoriniai veiksmai turi kilti iš grynos širdies. Žmogus gali eiti į bažnyčią, dalyvauti Mišiose, nevalgyti penktadieniais mėsos, atlikti kitokias religines apeigas, bet nepaisant viso to jo širdis gali būti toli nuo Dievo, nes joje viešpatauja išdidumas, pavydas, neapykanta, apkalbinėjimai, kitų smerkimas ir panašiai. Štai kas, pasak Jėzaus, žmogų padaro nešvarų: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.“ Ilgas sąrašas. Galbūt dar atrasime savyje, kas čia neišvardyta ir ko mumyse neturėtų būti?
Kas Dievui svarbiau – švarios rankos ar švarios mintys ir švari širdis? Ar artinamės prie Jo su švaria širdimi, su švariomis mintimis? Prašykime Viešpaties, kad Jis Šventosios Dvasios ugnimi išdegintų viską mumyse, ko ten neturėtų būti. Paklauskime savęs: ar mano dalyvavimas Mišiose, mano išorinis maldingumas atsispindi manyje ir išėjus iš bažnyčios? Atkreipkime dėmesį į apaštalo Jokūbo žodžius antrajame šios dienos skaitinyje: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.“
Vincas Kolyčius
