Meditacija
Kaip iš Evangelijos matome, apaštalai Jokūbas ir Jonas dar svajoja apie pasaulinę galybę ir prašo Jėzaus, kad jiems duotų garbingas vietas. Tai aiškiai parodo, kad valdžią jie suprato anaiptol ne kaip tarnystę. Du apaštalai norėjo valdžios sau, o likusieji dešimt jiems to pavydėjo. Tarnaujanti valdžia stengiasi atsiliepti į jai patikėtų žmonių poreikius. Tarnavimo nuostata prasideda širdyje: tai pagarbus dėmesys kitam žmogui, jo vargams ir poreikiams.
Indų poetas ir rašytojas Rabindranathas Tagore 1913 metais laimėjo Nobelio literatūros premiją. Po to jis parašė trumpą poemą: „Aš miegodamas sapnavau, kad gyvenimas yra Džiaugsmas. Pabudęs suvokiau, kad gyvenimas yra Tarnavimas. Pradėjęs dirbti netikėtai atradau, kad Tarnavimas yra Džiaugsmas.“
Jėzus švelniai jiems sako: „Nežinote, ko prašote.“ Norėti Kristaus draugystės reiškia sekti Jį ne tik Verbų sekmadienį, bet ir kančios penktadienį. Prigimtis trokšta garbės, malonumų, patogumų, linksmybių. „Duonos ir žaidimų“, – kadaise šaukė senosios Romos gyventojai. Ar ne tokie esame ir mes? Kas iš mūsų noriai klauso žodžių apie kryžių? Jėzus sakė: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui man – nevertas manęs.“ Kokie svetimi šie žodžiai pasauliui. Kiekvienas numirimas sau dėl Dievo Karalystės artina mus prie Jėzaus ir suteikia paguodą dėl Jo artumo. Jėzus niekada neprašo iš mūsų daugiau, nei suteikia jėgų. Jėzus apibendrina savo misiją sakydamas: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ To Jis laukia iš apaštalų ir iš kiekvieno iš mūsų. Todėl Misijų sekmadienį palaimintasis popiežius Jonas Paulius II ir dabartinis popiežius Benediktas XVI ragina mus visus būti misionieriais, nebūtinai pamokslauti, bet gyventi krikščionišką gyvenimą – būti kaip rožė. Rožė nepamokslauja, bet visi stebisi jos grožiu. Neieškokime garbės ir pripažinimo, bet teišlieka mūsų sąmonėje Jėzaus žodžiai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūna paskutinis ir visiems tetarnauja.“
Vincas Kolyčius
