Meditacija
Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelijoje kalbama apie Jėzaus gundymą. Jėzus buvo gundomas, kaip ir mes visi. Jis atsispyrė gundymams ne savo žmogiškosiomis jėgomis, bet visiškai atsiduodamas Tėvo valiai ir naudodamasis Dievo žodžiu kaip ginklu prieš šėtoną. Gundytojo taktika visada vienoda: tai „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Jėzus buvo alkanas ir velnias Jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šitie akmenys pavirstų duona“ – tai kūno geismas. Tada velnias Jam parodė visas pasaulio karalystes, pasiūlė tų karalysčių valdžią ir didingumą, prašydamas, kad jį pagarbintų, – tai akių geismas. Paskui liepė pulti nuo šventyklos šelmens, neva angelai Jį pagaus ir nešios ant rankų. Čia yra gyvenimo puikybė, nes išgarsėsi ir visi tavimi stebėsis. Jėzus visiems tiems gundymams atsispyrė Dievo žodžiu.
Ar ne panašiai buvo gundoma ir Ieva rojuje: „Tas medis geras maistui“ – kūno geismas. „Jis gražus pažiūrėti“ – akių geismas. Ir galų gale : „Kai užvalgysite, būsite kaip dievas“ – gyvenimo puikybė. Ieva pasidavė gundytojui. Panašiai esame gundomi ir mes. Kaip atsispirti pagundoms? Gilinkimės į Dievo žodį, prisitaikykime jį kasdieniame gyvenime, pasitikėkime Jėzaus atnešta pergale ant kryžiaus. Jėzus mums atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri mus perspėja, moko bei padeda kasdieniame gyvenime. Turime galingus ginklus atsispirti pagundoms: Jėzaus vardą, Jėzaus kryžių, Jėzaus Kraują ir Jo Žodį. Šios gavėnios metu pasiryžkime praleisti daugiau laiko maldoje bei skaitydami Šventąjį Raštą – Dievo Žodį, padedantį mums labiau priartėti prie Jėzaus ir atsispirti pagundoms. Nepamirškime, kad: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).
Atkreipkime dėmesį į šios dienos antrąjį skaitinį iš Laiško romiečiams. Jame rašoma: „Jei lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.“ Svarbu išpažinti lūpomis tai, ką tikime širdimi. Aš tas eilutes esu daug kartų sakęs, lankydamas ligonius, jau laukiančius mirties. Kalbu maldą ir prašau jų garsiai kartoti.
Vincas Kolyčius
