Meditacija
Fariziejai nutarė Jėzui surengti politinę provokaciją, iškeldami mokesčių klausimą. Mokesčiai visada yra jautrus dalykas, ypač kai valdo svetimieji. Rengdami Jėzui spąstus jie kalba širdį glostančiais žodžiais. Jėzus iš karto perprato fariziejų klastą. „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?“ Į jų klausimą: „Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?“ Jėzus tiesiog neatsakė. Jei būtų atsakęs „taip“, Jį būtų apkaltinę parsidavimu romėnams, o jeigu būtų atsakęs „ne“, Jį būtų palaikę maištininku ir apskundę valdžiai. Jėzus tik paprašė parodyti tų laikų pinigą – denarą, ant kurio buvo ciesoriaus paveikslas. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Šis Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus ir nelauktas, kad žydų planas Jį sugauti kalboje iš karto žlugo. Jie vienas po kito pasitraukė.
Kaip mes galime tą Jėzaus pasakymą prisitaikyti sau? Visi mes turime dvi pilietybes (kai kurie turi tris): to krašto, kuriame gyvename, ir per Krikštą gautąją Dangaus pilietybę. Kaip savo krašto piliečiai privalome mokėti mokesčius valdžiai, atiduoti savo duoklę „ciesoriui“. Kaip Dangaus piliečiai, žinantys, kad viskas, ką turime, yra Dievo dovana, privalome savo gyvenimą visiškai pavesti Dievui. Bet ar visada atiduodame, „kas Dievo – Dievui“? Viešpats iš mūsų laukia ne tik „dešimtinės“,svarbiausia, kad atiduotume savo širdis, tikėjimo darbus, meilės pastangas.
„Atiduoti ciesoriui“ nereiškia tik nenorom mokėti mokesčius. Į visuomenę turime žvelgti remdamiesi Jėzaus mokymu apie teisingumą, tarnystę vargšams, kovoti už teisingas socialines programas. Mūsų pareiga – aktyviai plėsti Dievo karalystę, kad visuomenė būtų perkeista. Tad atiduokime, „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“.
Vincas Kolyčius
