Šiandien paskutinis liturginių metų sekmadienis, skirtas Jėzui Kristui – Karaliui ir Ganytojui. Šiais, dviem skirtingais, įvaizdžiais atskleidžiamas tas pats asmuo. Tačiau šie įvaizdžiai tokie ryškūs, kad tarp jų driekiasi visa išganymo istorija. Pirmame skaitinyje ir psalmėje vyrauja Ganytojo įvaizdis, antrame skaitinyje ir Evangelijoje – Karaliaus. Pirmame skaitinyje prieš mūsų akis iškyla maloningo piemens, renkančio nuklydusias avis, paveikslas, o Evangelijoje susiduriame su teisėjo paveikslu. Čia pamatome, kad Dievas teis ne tik už tai, ką blogo padarėme, ne tik už mūsų nuodėmingą gyvenimą, bet ir už tai, ko gero galėdami nepadarėme. „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte.“

Mums reikia atrasti pasislėpusį Karalių ir Dievą kenčiančių ir stokojančių žmonių širdyse. Neužtenka tik žinoti apie alkanus, trokštančius, vargstančius. Jėzus mums primena pagrindinį įsakymą: mylėti kitus, kaip Jis mus mylėjo. Toks yra mūsų Karalius. Jis mus maitina ir stiprina savo Žodžiu ir Kūnu, tad mes galime džiaugsmingai kartoti: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga.“

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.