Meditacija
Šiandien Bažnyčia mini Jėzaus krikštą. Tai Jėzaus viešojo gyvenimo pradžia. Mums kyla klausimas: kodėl Jėzus, būdamas be nuodėmės, leidosi Jono krikštijamas atgailos krikštu? Tikroji Jėzaus krikšto priežastis – Jo noras susivienyti su nuodėminga žmonija. Jis, būdamas be nuodėmės, prisiėmė visų mūsų nuodėmės, kad jas galėtų atpirkti. Jėzus norėjo nusileisti iki didžiausio nusidėjėlio. Jis nevengė nusidėjėlių draugijos, bet jos ieškojo. Jėzus krikštijasi, ne kad pats būtų pašventintas, bet kad parodytų, ką mes privalome daryti. Panirti į upę – tai simbolinis veiksmas, reiškiantis senojo žmogaus tapimą naujuoju žmogumi. Pats Kristus tai vadina nauju gimimu. Tiesos ieškančiam Nikodemui Jėzus sakė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 3–5). Nuo to laiko Krikštas yra tapimo Bažnyčios nariu sąlyga.
Šiandien pamąstykime apie Jėzaus krikštą ir apie savo Krikštą. Aišku, jei buvome pakrikštyti kūdikystėje, savo Krikšto negalime prisiminti. Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo krikštijami suaugusieji, todėl prieš Krikštą jie privalėdavo gerai susipažinti su tikėjimo tiesomis. Dabar Sutvirtinimo sakramentas yra lyg Krikšto pratęsimas, kad jaunuolis galėtų sąmoningai suprasti Krikšto reikšmę ir pajusti Šventosios Dvasios veikimą. Popiežiaus pamokslininkas Raniero Cantalamessa sako: „Dvasios ugnis mums buvo duota Krikšto metu. Tad pašalinkime ją dengiančius pelenus, kad ji galėtų vėl įsiliepsnoti.“ Šiandien Bažnyčioje ir miesto gatvėse yra daug tokių, kurie buvo pakrikštyti, bet dar gyvena lyg pagonys, savo širdimi dar nepriėmė Gerosios Jėzaus Naujienos. Jėzus laukia, norėdamas mus atnaujinti savo Dvasia, kad mes savo širdyje išgirstume Dievo balsą: „Tu esi mano mylimasis, mylimoji.“ Dabar viskas priklauso nuo mūsų – kasdien atiduokime save Viešpačiui ir, be abejonės, pajusime, kad Šventoji Dvasia keičia mūsų gyvenimą.
Vincas Kolyčius
