Meditacija
Su Jėzaus įžengimu į Jeruzalę pradedame Didžiąją savaitę. Klausantis Jėzaus kančios skaitymo, iš karto atrodo nelengva įžvelgti Tėvo meilę. Atrodo, kad Jėzus tapo tėviškojo autoriteto ir žmonių piktadarybės auka. Tačiau klausydamiesi ilgos šios dienos Evangelijos apie Jėzaus pasmerkimą mirti ir Jo kančią, stenkimės pajusti, kad visa tai vyko tik dėl to, kad Tėvas per savo Sūnaus kančią ir mirtį parodytų kiekvienam iš mūsų savo begalinę meilę. Jėzus visiškai atsiduoda Tėvui, trokštančiam mūsų išganymo.
Evangelistas Morkus rašo, kad, Jėzui atidavus dvasią, šventyklos uždanga perplyšo pusiau, nuo viršaus iki apačios. Senajame Testamente skaitome, kad toji uždanga skyrė žmones nuo švenčiausios šventyklos dalies. Tik vyriausias kunigas galėjo kartą per metus į tą švenčiausią vietą įeiti ir aukoti aukas už tautos nuodėmes. Šią uždangą perplėšdamas Dievas atskleidė stulbinamą tiesą: Dievas ir Jo tauta niekuomet nebus atskirti. Dabar visi galime girdėti Jo balsą ir asmeniškai patirti Jo artumą.
Didžiąją savaitę Jėzus nori įžengti į mūsų namus, į mūsų širdis ir pašalinti visas nuo Jo skiriančias uždangas. Mums reikia tik ateiti pas Jį ir paprašyti. Juk Jėzus todėl ir mirė, kad žvelgdami į Jo kryžių ir Jo garbę galėtume priimti Jo meilę. Atverkime savo širdį Jėzui. Atsisakykime visko, kas mus nuo Jo skiria, kad su Juo prisikeltume naujam gyvenimui.
Vincas Kolyčius
