Meditacija
Šauksmas tikėti . Didžioji savaitė šaukia mums: „Tikėkite! Tikėkite Tėvo meile, tikėkite Jėzumi, Jo kraujo galybe, tikėkite Šventosios Dvasios veikimu jumyse!“ Šios savaitės Mišių skaitiniai mums primena Jėzaus kančią ir mirtį. Bažnyčia nori, kad visi mes pajustume didžią tiesą ir tikrovę – Jėzus paaukojo savo gyvybę dėl mūsų išgelbėjimo. Išliejo savo kraują, kad mus išlaisvintų iš nuodėmės.
Šią savaitę praleiskime daugiau laiko gilindamiesi į Dievo žodį, skaitydami Šventąjį Raštą. Skirkime daugiau laiko maldai ir mąstymui.
Pirmiausia pažvelkime į savo gyvenimą ir pripažinkime, kad be Dievo mūsų gyvenimas yra pražuvęs. Ar skiriame pakankamai laiko (kiek yra pakankamai?) savo dvasiniam augimui? Ar alkstame ir trokštame labiau pažinti Jėzų, kuris praliejęs savo kraują dėl mano nuodėmių duoda naują gyvenimą?
Antra, išpažinę savo nuodėmes tikėkime, kad mums atleista Jėzaus mirtimi ant kryžiaus. Jėzaus vardu pasakykime šėtonui, kad jis neturi galios mums ir kad mes atsisakome visų savo gyvenimo polinkių ir įpročių, kurie mus veda į nuodėmę.
Ir trečia, prašykime Jėzaus Kristaus, kad Šventoji Dvasia pradėtų veikti mumyse ir mūsų gyvenimas pasikeistų. Melskime, kad Šventoji Dvasia mumyse viešpatautų, vestų prie Jėzaus ir padarytu mus jautrius ir paklusnius Jos balsui.
Velykų rytas tebūna mūsų naujo gyvenimo pradžia!
Verbų sekmadienis
Iz 50, 4–7: „nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido“. Jėzaus Tėvo valios vykdymas mums turėtų būti amžinas pavyzdys. Parodykime ir mes meilę ir ramybę tiems, kurie mūsų nesupranta ar mus įskaudina.
Fil 2, 3–11: „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“. Ar aš pajėgiu nusižeminti, ar noriu būti pastebėtas, pagirtas?
Mt 26, 14 – 27, 66: Jėzaus kančia. Ta kančia buvo dėl manęs, kad aš turėčiau apstų gyvenimą šioje žemėje ir amžiną gyvenimą su Juo.
Didysis pirmadienis
Iz 42, 1–7: „Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą.“ Tai nusižeminęs, visų paniekintas Dievo Sūnus. Tik Jį priimdami galime pereiti iš tamsos į šviesą. „Viešpats mano šviesa, Gelbėtojas mano“ (Ps 26).
Jn 12, 1–11: Marija patepė Jėzaus kojas. Namai pakvipo tepalais. Tai buvo brangūs kvepalai.Marija pajuto, kad Jėzus yra vertas visko, ką turime. Ji pamatė šviesą. O Judas manė, kad tai tik turto eikvojimas. Jis liko tamsoje. Visiškai atsiduokime Jėzui. Tai bus ne mūsų gyvenimo eikvojimas, bet naujo gyvenimo suradimas.
Didysis antradienis
Iz 49, 1–6: „Aš tave padarysiu taip pat ir tautų šviesa.“ Mes, krikščionys, turėtume būti pasaulio šviesa, kad pasaulis mumyse matytų patį Kristų.
Jn 13, 21–33. 36–38: „Dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Mes įvairiai išsiginame Jėzaus dažniau nei tris kartus per dieną. Viešpatie, leisk mums pažinti savo silpnybes ir būk mums gailestingas.
Didysis trečiadienis
Iz 50, 4–9; Mt 26, 14–25: Judas nutaria išduoti Jėzų. Kodėl? Jis nežvelgė į Jėzų dvasios akimis, o tesirėmė savo išskaičiavimais. Mums reikia pažvelgti į Jėzų dvasios akimis. Ypač šią savaitę klauskime savęs: „Kodėl aš tikiu į Jėzų? Ar man tikrai Jo reikia?“
Didysis ketvirtadienis
Iš 12, 1–8. 11–14: Kraujas ant jūsų namų durų bus jus saugantis ženklas. Mes esame apsaugoti Jėzaus krauju. Jo kraujas nuplovė mūsų nuodėmes.
1 Kor 11, 23–26: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“ Eucharistijos įsteigimas. Kiekvienos Mišios tebūna mūsų atsidavimas ir pasižadėjimas Jėzui.
Jn 13, 1–15: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“ Jis paliko mums pavyzdį. Prasykim Šventosios Dvasios malonės, kad galėtume tarnauti kitiems su tikru nusižeminimu, kylančiu iš širdies gilumos, kad mūsų širdis būtų panaši į Jėzaus.
Didysis penktadienis
Iz 52, 13 – 53, 12: „jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“
Žyd 4, 14–16; 5, 7–9: „visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“. Jėzaus kryžius yra mūsų pergalės ženklas. Su tikėjimu artinkimės prie kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotos ir mūsų ydos, nuplautos mūsų nuodėmės.
Jn 18, 1–42: Jėzaus kančia ir mirtis. Ateik, Šventoji Dvasia, ir padėk man suprasti Jėzaus kančios ir mirties slėpinį.
Didysis šeštadienis
Šiandien visa žemė yra apimta mirtinos tylos, nes Karalius miega. Žemė sudrebėjo ir nurimo, Viešpačiui užmigus savo žemiškame kūne. Niekieno pasaulyje Jis žadina tuos, kurie miegojo per amžius. Dievas mirė savo žmogiškame kūne ir iš pačių pamatų sujudino pragarus.
Jis eina ieškoti pirmųjų tėvų, kaip paklydusios avies. Jis nori aplankyti tuos, kurie yra tamsybėse ir mirties slėnyje. Jis nori išvaduoti Adomą ir Ievą iš vergijos. Viešpats paima Adomo ranką ir sako jam: „Atsibusk ir prisikelk iš numirusių. Kristus tau vėl suteiks šviesą. Aš esu tavo Dievas. Dėl tavęs tapau vienu iš tavo sūnų. Tau ir tavo palikuonims aš sakau: „Kelkitės! Skendintys tamsybėse, pažvelkite į šviesą! Miegantys, pabuskite ir prisikelkite!“
Prašau ir šaukiu: atsibuskite, kurie miegate! Aš sukūriau jus ne tam, kad amžinai liktumėte surišti pragare. Kelkitės iš mirties, nes aš esu gyvenimas mirusiems. Kelkis, mano rankų kūriny, mano panašume, sukurtasis pagal mano atvaizdą! Kelkis ir eime!
Dėl tavęs aš nusižeminau. Tik dėl tavęs atėjau į pasaulį ir dabar nužengiau į pragarus. Pažvelk į mano apspjaudytą veidą – leidausi apspjaudomas dėl tavęs, kad tu vėl galėtum kvėpuoti, gyventi. Pažvelk į sumuštą veidą – leidausi sumušamas dėl tavęs, kad tu vėl taptum panašus į mane. Pažvelk į mano žaizdotą nugarą – tai dėl tavęs, nes aš nuo tavo pečių nuėmiau nuodėmių naštą. Pažvelk į vinių paliktas žaizdas mano rankose – tai dėl tavęs, nes tu ėmei uždraustą vaisių.
Kelkis ir eime kartu. Aš tau esu paruošęs dangiškąjį sostą, ir visi dangaus angelai lenksis prieš tave.
(Iš Bažnyčios tėvų pamokslo)
Vincas Kolyčius
