„Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje ir Aš jame.“ Šios dienos Mišių skaitiniai yra labai gilūs. Nemažai žmonių mano: „Priimsiu komuniją, tai ir viskas.“ Bet Jėzus paliepė: „Tai darykite mano atminimui.“ Kaip svarbu visada atminti, ką Jis dėl mūsų padarė, kas yra ta Naujoji Sandora, sudaryta su mumis Jo kraujyje.

Mišių metu, per konsekraciją, kunigas kartoja Jėzaus žodžius, ištartus Paskutinės vakarienės metu: „Imkite, tai mano Kūnas.“ Pažvelkime į pakeltą ostiją – Kristaus Kūną ir tyliai arba mintyse tarkime: „Viešpatie Jėzau, aš priimu Tave kaip savo Viešpatį ir Išganytoją.“ Po to kunigas pakelia taurę ir taria Jėzaus žodžius: „Tai yra mano Kraujas, Naujosios Sandoros Kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ Pažvelkime į iškeltą taurę ir sakykime: „Viešpatie Jėzau, aš tikiu, kad Tavo Kraujas sunaikina visas mano nuodėmes.“ Savaime aišku, kad prieš tai turime atlikti išpažintį, prisipažinti, kad esame nusidėję. Atmindami šiuos Jėzaus žodžius sąmoningai dalyvausime Eucharistijoje.

Komunijos priėmimas irgi turi būti sąmoningas susivienijimas su Jėzumi. Kai Komunijos dalytojas sako: „Kristaus Kūnas“, atsakome „Amen“, tai reiškia „taip“, sutinku. Svarbu yra prisiminti Kristaus Kūno ir Kraujo auką dėl mūsų. Jeigu to neprisimename, tai tėra nereikšmingos apeigos. Krikščionys irgi sudaro Kristaus kūną, bet mes esame Kristaus kūnas tik tiek, kiek Jo gyvenimas yra mumyse. Esame Jo Kūno nariai ne kaip akmenys maiše, bet kaip į vynmedį įskiepytos šakelės.

Vincas Kolyčius

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.