Meditacija
Šį sekmadienį Senojo Testamento ir Evangelijos skaitiniai papildo vienas kitą. Abiejuose skaitiniuose svarstoma pasirinkimo galimybė: laisvė priimti ar atmesti Dievą. Ir šiandien visi esame laisvi priimti ar atmesti mūsų gyvenimo šaltinį ir likimą; pasirinkti Jėzų – duoną, nužengusią iš dangaus, arba pasaulio siūlomas viliones. Mūsų gyvenimas atspindi mūsų pasirinkimą.
Jėzaus nestebina, kad Jį apleidžia daugelis mokinių. Šią Evangelijos ištrauką galime apibendrinti dviem teiginiais. Pirma, žmogus likimą laiko savo rankose, jis visada gali atmesti Dievo dovaną ir bendrystę su Kristumi. Antra, tikėjimas nėra žmogaus nuopelnas, tai – Tėvo dovana, kurios reikia nuolat prašyti. Natūralu patirti sunkumus laikantis Dievo žodžio, tačiau dėl to pasitraukti, kaip pasitraukė kai kurie Jėzaus mokiniai, yra neprotinga. Evangelijoje liūdnai sakoma, kad kai kurie Jėzaus sekėjai nuo Jo nusigręžė. Jie vėl grįžo prie seno aklumo. Tai bene liūdniausi Evangelijos žodžiai. Taip atsitiko šiandien Evangelijoje minimiems mokiniams, vėliau Judui. Galėjo atsitikti Petrui ir kiekvienam iš mūsų.
Tačiau mes nepriklausome tiems, kurie po Jėzaus klausimo: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“, murmėdami pasitraukė. Verčiau kartokime Petro žodžius: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Kalbą apie savo Kūną ir Kraują kaip amžinąją gyvybę teikiantį maistą Jėzus užbaigia šiais žodžiais: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.“ Ką reiškia žodžiai „kūnas nieko neduoda?“ Vien formalus Komunijos priėmimas neduoda dvasinės naudos, jei neįvyksta tikras susitikimas su Jėzumi. Tik išorinis bendrystės ženklo demonstravimas nėra išganingas. Šiandien, dalyvaudami Mišiose, atverkime savo širdis Jėzaus gailestingumui ir meilei.
Vincas Kolyčius
