Meditacija
Bažnyčia kiekvienais metais lapkričio pabaigoje, prieš prasidedant adventui, sekmadienį švenčia Kristaus Karaliaus šventę. Mūsų laikais žodis „karalius“ nėra labai reikšmingas. Karalių viešpatavimas jau beveik baigėsi. Tad kodėl tebešvenčiama Kristaus Karaliaus šventė? Kodėl, be daugelio kitų vardų, Kristus vadinamas ir karaliumi?
Prisiminkime Jėzaus teismą. Pilotas klausė Jėzaus: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai.“ Jėzus dar pridėjo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia.“ Jėzus prisipažino esąs karalius, tačiau visai kitoks negu šio pasaulio valdovai. Pirmieji Jėzaus misijos žodžiai: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Dangaus karalystė ir Dievo karalystė reiškia tą patį. Ta karalystė – ne teritorija. Ji – tai naujas amžius, kurį atnešė Jėzus.
Visi mes esame raginami ieškoti Dievo karalystės. Ir Jėzus skatina jos ieškoti: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Nors Dievo karalystė yra dovana, tačiau Jėzaus mokyme matome kai kurias patekimo į ją sąlygas. Kad suprastume, kokia yra Kristaus karalystė, svarbu pažinti patį Karalių – Jėzų Kristų. Tiek daug apie Jį girdėjome, skaitėme, tačiau ar Jį pažįstame asmeniškai, ar jaučiame Jo artumą savo širdyje? Išganymo plane kiekvienam iš mūsų yra numatytas momentas, kada mes asmeniškai apsispręsime priimti Jėzų kaip savo asmens ir gyvenimo tikrąjį Viešpatį, Gelbėtoją, Valdovą, Karalių. Tą momentą vadiname atsivertimu. Nors per Krikštą tapome Jėzaus sekėjų bendrijos nariais, tačiau, kad tikrai jais būtume, reikia ir mūsų asmeninio sąmoningo apsisprendimo. Jėzus Nikodemui sakė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ Jėzus taip pat skelbė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Ne tik po mirties, bet dabar. Gyventi karalystėje – tai trokšti vis daugiau to pilnutinio gyvenimo, kurį atnešė Jėzus. Gyventi karalystėje – tai gilintis į Jo žodį, Šventąjį Raštą, jį skaityti. Gyventi karalystėje – tai tikėti Jo žodžiais. Fariziejai klausė Jėzaus: „Kada ateis Dievo karalystė?“ Jėzus jiems atsakė: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20–21).
Pamąstykime. Jėzus Kristus kentėjo ir mirė ant kryžiaus už mus. Jis prisikėlė, kad išvaduotų mus iš amžinosios mirties, ir atidarė mums dangaus vartus. Jis atpirko mus savo brangiausiu krauju ir taip trokšta, kad išdrįstume visiškai atsiduoti į Jo rankas. Kristus, mūsų Karalius, nori, kad Jį pažintume, kad Jis galėtų valdyti mūsų gyvenimą. Jis nori, kad gyventume pilnatviškai. Jis gali išgydyti mūsų kūno ir sielos žaizdas, Jis gali atnaujinti tai, kas mumyse apmirę, Jis gali suteikti naujo ryžto kiekvieną dieną pasitikti su džiaugsmu ir pasitikėjimu. Šis mylintis Karalius kviečia mus į savo karalystę.
Prašykime Šventosios Dvasios, kad Ji apšviestų, sustiprintų ir padėtų visiškai atsiduoti Kristui. Juk didžiausias turtas pasaulyje ir didžiausia privilegija yra pažinti Jėzų Kristų ir priklausyti Jo karalystei... Juk mūsų vardai yra įrašyti dangaus knygose, esame amžinojo gyvenimo paveldėtojai. Ir šiame gyvenime, pasak apaštalo Pauliaus, niekas negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės. Tai yra pajutę Kristui visiškai atsidavę žmonės, atsidavę net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Štai ištrauka iš Sibire parašytos maldos Kristui Karaliui:
Viešpatie Kristau, nuo kryžiaus sosto
nužengei Karalium į jautrias sielas,
nuo kryžiaus sosto parodei žmonijai kelią
į laimės šalį, kryžiaus soste atvėrei mums
savo širdies turtų gausybę. Sielų Karaliau,
labai dėkoju, kad ir man leidi kryžiaus šešėly augti.
Išganytojau, leiski man, mano mylimiesiems ir mano
Tautai pajusti Tavo Švč. Širdies šilimos, meilės ir jėgos.
Amen.
Vincas Kolyčius
