Meditacija
Šiandien Bažnyčia mini Jėzaus Krikštą. Tai Jėzaus viešojo gyvenimo pradžia. Mums kyla klausimas: kodėl Jėzus, būdamas be nuodėmės, leidosi Jono krikštijamas atgailos krikštu? Tikroji Jo Krikšto priežastis – noras susivienyti su nuodėminga žmonija. Jis, būdamas be nuodėmės, prisiėmė mūsų visų nuodėmes, kad jas galėtų atpirkti. Jėzus norėjo nusileisti iki didžiausio nusidėjėlio. Jis ne vengė, bet ieškojo nusidėjėlių draugystės. Jėzus krikštijosi ne kad pats būtų pašventintas, bet kad parodytų, ką mes privalome daryti.
Įbridimas į upę nusiplauti yra simbolinis veiksmas, reiškiantis senojo žmogaus tapimą naujuoju žmogumi. Pats Kristus tai vadina naujuoju gyvenimu. Tiesos ieškančiam Nikodemui Jėzus sakė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ Nuo to laiko Krikštas yra tapimo Bažnyčios nariu sąlyga.
Šiandien, švęsdami Jėzaus Krikšto šventę, pamąstykime ir apie savo Krikštą. Popiežiaus pamokslininkas Raniero Cantalamessa sako: „Dvasios ugnis mums duota Krikšto metu. Tad pašalinkime ją dengiančius pelenus, kad ji galėtų vėl įsiliepsnoti.“ Šiandien Bažnyčioje ir miestų gatvėse vaikščioja daug tokių žmonių, kurie yra pakrikštyti, bet gyvena lyg pagonys, dar nepriėmę širdimi Gerosios Jėzaus Naujienos.
Jėzus laukia, norėdamas mus atnaujinti savo Dvasia, kad ir mes savo širdyje išgirstume Dievo balsą: „Tu esi mano mylimasis (-oji).“ Dabar viskas priklauso nuo mūsų. Kasdien atsiduokime save Viešpačiui ir pajusime, kad Šventoji Dvasia keičia mūsų gyvenimą.
Vincas Kolyčius
