Šio sekmadienio skaitiniai kviečia apmąstyti pranašo misiją. Dievo planų skelbimas ne visada atitinka žmonių lūkesčius ir dažnai sulaukia pasipriešinimo. Pirmajame skaitinyje kalbama apie Dievo pasirinktą Jeremiją, skelbiantį artėjančią Viešpaties bausmę ir susiduriantį su priešingumu ir netikėjimu. Evangelijos skaitinys tęsia praėjusio sekmadienio Evangelijos temą: Jėzus sinagogoje skaitė iš Izaijo knygos „Viešpaties Dvasia su manimi...“ ir paskaitęs pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ Visi sinagogoje klausęsi Jėzaus stebėjosi Jo žodžiais, bet netikėjo. Jie sakė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ Be to, dar supyko, kad Jėzus užsiminė, jog Dievas rūpinasi ne tik izraelitais, bet ir pagonimis: pasiuntė pranašą Eliją pas našlę Sidonijos mieste ir pagydė raupsuotąjį Naamaną.

Matome, kad tie patys, kurie anksčiau „stebėjosi Jo žodžiais“, dabar norėjo Jį „nustumti nuo kalno žemyn“. Kaip Jėzus reagavo į miestelio gyventojų priešiškumą? Jėzus neparodė pykčio ir jų nekaltino. Paklauskime savęs, ar kartais ir mes nebandome pasipriešinti Jėzaus žodžiams? Gal mėginame savaip interpretuoti Šventojo Rašto žodžius? Ar parodome meilę kitaip negu mes manantiems?

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius gražiai kalba apie meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, nepavydi, ji nesididžiuoja...“ Patikrinkime savo sąžinę: vietoj žodžio „meilė“ įterpkime žodį „aš“. Skaitykime: „Aš kantrus, aš maloningas, aš nepavydus, aš nesididžiuoju“ ir taip toliau. Pažiūrėkime, kiek mumyse yra meilės.

Vincas Kolyčius

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.