Meditacija
Ketvirtasis gavėnios sekmadienis pagal liturgijos tradiciją yra džiaugsminga gavėnios atgailos laikotarpio pertrauka. Džiaugiamės matydami, kad Dievas ištikimas savo pažadams.
Pirmajame skaitinyje skaitome, kad žydai, įžengę į pažadėtąją žemę, švenčia Paschą – perėjimą, arba pirmąsias Velykas. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius pabrėžia, kad Tėvas vykdo išganymo darbą iš naujo atkurdamas žmoniją: „Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys.“
Šios dienos Evangelija yra viena iš gražiausių visame Šventajame Rašte. Ji vadinama Sūnaus palaidūno istorija, daug kas ją vadina ir Gerojo Tėvo istorija. Šiame palyginime matome tris žmones: jaunąjį sūnų, tėvą ir vyresnįjį sūnų. Tėvas duoda laisvę savo jaunėliui, o šis, atsiėmęs savo dalį, palieka namus ir iškeliauja. Kai jis išbadėjęs sugrįžta, tėvas jo nebaudžia, bet iškelia puotą. Vyresniam sūnui, pykstančiam ant tėvo ir savo brolio, tėvas sako: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo.“
Mums vertėtų ilgiau sustoti prie to palyginimo ir paklausti savęs: ar aš panašesnis į jaunesnį ar į vyresnį sūnų? Iš tikrųjų mumyse gyvena abu: ir jaunesnysis, ir vyresnysis sūnus. Bet nereikėtų pamiršti gailestingojo Tėvo, kuris pats bėgo sutikti grįžtančio sūnaus.
„Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras“ (Ps 34).
Vincas Kolyčius
