Meditacija
„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame.“ Šios dienos Mišių skaitiniai yra labai gilūs. Ne vienas pagalvoja: „Aš priimsiu komuniją, tai ir viskas.“ Bet Jėzus pasakė: „Tai darykite mano atminimui.“ Svarbu atminti, ką Jis dėl mūsų padarė, kas yra ta Naujoji Sandora, sudaryta su mumis Jo kraujyje. Svarbu priimti Jėzų savo asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu, svarbu atminti Jo mirtį, prisikėlimą ir stengtis gyventi pagal Jo mokymą. Komunijos priėmimas turi būti sąmoningas susijungimas su Jėzumi. Kitaip komunija tebus beprarandantis reikšmę ritualas.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius : „tas pasilieka manyje ir aš jame“. Žodžiai „pasilikti“, „apsigyventi“ dažnai kartojami visoje Evangelijoje. Draugystei būdingas asmenų atvirumas vienas kitam. Tapdami tikrais draugais privalome daug ko atsisakyti, tam tikra prasme numirti sau ir savo poreikiams. Tai ir yra abipusis pasilikimas. Jei norime, kad Jėzus apsigyventų ir pasiliktų mumyse, turime išvalyti savo širdies namus ir palikti Jam erdvės. Jis nori pasilikti mumyse, Jis teikia gyvybę ir naują gyvenimą savo artumu. Ir mes esame Kristuje tiek, kiek Jo gyvenimas yra mumyse.
Šios dienos antrajame skaitinyje skaitome, kad visi krikščionys sudaro vieną Kristaus Kūną: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“
Jėzui kalbant apie savo kūną kaip maistą, daug žydų Jį paliko ir daugiau nebesiklausė Jo mokymo. Net apaštalai, atrodo, susvyravo, nes Jėzus juos paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Tebūna tai ir visų mūsų atsakymas.
Vincas Kolyčius
