Meditacija
Artėjant liturginių metų pabaigai visi skaitiniai mums kalba apie gyvenimo šioje žemėje pabaigą ir apie prisikėlimą. Pirmame skaitinyje pasakojama apie septynis brolius, kurie ryžtasi verčiau mirti, negu valgyti Mozės įstatymu draudžiamą mėsą. Šie broliai buvo įsitikinę ir visiškai tikėjo, jog Dievas už ištikimybę atlygins šlovingu prisikėlimu iš numirusių. Būdami prie mirties jie tarė: „Dievas mums įkvėpė viltį, kad būsime atgaivinti.“
Antrame skaitinyje apaštalas Paulius ragina tesalonikiečius ir mus neprarasti vilties, nes „Viešpats ištikimas, Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto“. Evangelijoje skaitome, kad Jėzų bando provokuoti sadukiejai, netikintys prisikėlimu. Sadukiejai buvo konservatyvi ir aristokratiška žydų grupė. Į jų klausimą Jėzus atsakė pabrėždamas skirtumą tarp gyvenimo šiame pasaulyje ir gyvenimo aname pasaulyje, kur niekas nei ves, nei tekės, „visi bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai“.
Mūsų Dievas yra gyvųjų ir mirusiųjų Dievas. Jis nori mums suteikti naują gyvenimą, tokį garbingą, kad mums sunku įsivaizduoti. Knygoje „Tiesiog krikščionybė“ anglų rašytojas C. S. Lewis pateikia gražų pavyzdį. Jo nuomone, žmogus, patyręs kūno prisikėlimą, taip pasikeis, kaip netašytas akmuo pavirtęs gražia statula.
Gyvenkime džiaugdamiesi Jėzaus pažadais: „Aš einu jums vietos paruošti...“ „Kas tiki mane, nors ir numirtų bus gyvas“ (Jn 11, 25). Prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, kad Mišių metu galėtume pakylėti savo širdis į dangų ir dėkoti Dievui už viską, ką Jis yra mums paruošęs.
Vincas Kolyčius
