Meditacija
Šio sekmadienio skaitiniai rengia Sekminių šventei. Evangelijoje Jėzus pažada mokiniams atsiųsti Globėją. Pirmąjame skaitinyje Šventoji Dvasia aiškiai veikia Petro ir Jono misijų darbe. Jie, nuvykę į Samariją, dėjo rankas ant jau pakrikštytų žmonių, „ir tie gavo Šventąją Dvasią“.
Antrame skaitinyje matome, kaip apaštalas Petras ragina krikščionis atsikratyti baimės ir pabrėžia: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų.“ Tuos žodžius jis taiko ir mums, kad galėtume liudyti savo tikėjimą dar abejojantiems.
Evangelijoje skaitome, kad Jėzus, anksčiau reikalavęs tikėti Juo, dabar prašo Jį mylėti. Ši tema kartojasi visoje atsisveikinimo kalboje. Meilė nuolat siejama su klusnumu. Mylėti Jėzų reiškia praktiškai laikytis Jo įsakymų ir žodžių. Visi žinome, jog ką nors mylėdami jaučiame, kas tam žmogui patiktų, ir be jokios prievartos vykdome mylimo žmogaus valią. Viešpatie, padėk mums likti ištikimiems mylint Tave ir kitus žmones.
„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją.“ Kas tas Globėjas? Tai Šventoji Dvasia – patarėja, guodėja, mokytoja. Ją esame gavę per Krikštą, tik ar žinome, kad turime tokią didelę ir brangią dovaną? Jėzus vis kartoja, kad pasaulis Jos nemato ir nepažįsta. Pasaulio akimis Jėzus tėra tik praeities žmogus, vieniems gerbtinas, kitiems paprasčiausiai nesvarbus, neturintis jokios įtakos. Pagrindinė šio Evangelijos skaitinio mintis – mylėti ir laikytis įsakymų. Tai sąlyga, kad Dievas galėtų apsireikšti, kad pajustume Tėvo meilę ir Jo artumą.
Šventoji Dvasia, liepsnok mūsų širdyse, kad mes visomis savo gyvenimo aplinkybėmis pajėgtume vadovautis Tavo įkvėpimais.
Vincas Kolyčius
