Meditacija
Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.
Jonas Krikštytojas žmonėms pasirodžiusį Jėzų pavadino Dievo Avinėliu. Šį titulą dažnai girdime Bažnyčios liturgijoje. Baigdami litanijas net tris kartus šaukiamės Dievo Avinėlio. Mišių metu, prieš Komuniją, kunigas, iškėlęs ostiją, kartoja Jono Krikštytojo žodžius ir kviečia į Avinėlio puotą.
Senajame Testamente avinėlio simbolis turėjo ypatingą prasmę. Nuo pat Abraomo laikų avinėlis būdavo aukojamas Dievo garbei ir jo krauju būdavo apšlakstomas altorius, kad uždengtų žmonių nuodėmes. Po metų vėl tą patį kartodavo. Ypatingą simbolinę reikšmę avinėlis įgijo izraelitus, išrinktosios tautos vaikus, išvadavus iš Egipto nelaisvės. Jiems buvo prisakyta patepti duris avinėlio krauju, taip jų pirmagimiai buvo išgelbėti nuo mirties. Mirties angelas jų nepalietė.
Šventosios Dvasios galia Jonas Krikštytojas išpažino, kad Jėzus yra tas Dievo Avinėlis, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Jo krauju, pralietu ant kryžiaus, visiems laikams (ne vieniems metams, kaip Senajame Testamente) sunaikinamos visų mūsų nuodėmės. Jonas Krikštytojas pamatė Jėzų naujoje šviesoje ir suvokė, kad Jėzus yra tas, „kuris krikštys Šventąja Dvasia“. Ką reiškia būti pakrikštytam Šventąja Dvasia? Krikštas Šventąja Dvasia reiškia visišką pasinėrimą į Dievo gyvenimą, permirkimą juo. Šventąją Dvasią gavome Krikšto metu, bet tik laikui bėgant vis labiau pajuntame Jos veikimą. Ji įsiskverbia į mūsų širdies gelmes, maitindama mus gydančia ir apvalančia Jėzaus meile. Priimdami Jėzų į savo širdis, kelionę su Juo tik pradedame. Dievas kviečia kasdien vis labiau įžengti į Jo gyvenimą. Ir čia mums reikia Šventosios Dvasios pagalbos. Prašykime, kad Šventoji Dvasia liepsnotų mūsų širdyse, ir mes nenutoltume nuo Dievo Avinėlio.
Vincas Kolyčius
