Meditacija
KRISTUS PRISIKĖLĖ! Mūsų Išganytojas nugalėjo nuodėmę ir mirtį. Pasakojama, kad bolševikų revoliucijos pradžioje viename Rusijos mieste žmonės buvo sukviesti klausytis vieno pikto bedievio. Jis atsistojęs ilgai kalbėjo ir aiškino žmonėms, kad nebuvo jokio prisikėlimo ir tai tik melas. Pabaigęs kalbėti nulipo nuo scenos, galvodamas, kad visus įtikino. Publika tylėjo. Tada atsistojo vienas vyras, užlipo ant scenos ir garsiai sušuko: „Kristus prisikėlė.“ Visi susirinkusieji atsistojo ir vienu balsu sušuko: „Jis tikrai prisikėlė.“
Šiandien yra diena, kai ir mes galime ir privalome garsiai sušukti: „Jis prisikėlė!“ Ne tik sušukti, bet ir vienas kitą šiais žodžiais pasveikinti. Šitie žodžiai įgis prasmę, jei paprašysime Šventosios Dvasios atskleisti juos mūsų širdims. Šios dienos pirmame skaitinyje apaštalas Petras aiškina miniai, kas atsitiko. Dalykimės ir mes savo tikėjimu su kitais, kuriuos sutinkame savo aplinkoje šiuo Velykų laikotarpiu. Antrame skaitinyje skaitome: „Siekite to, kas aukštybėse, o ne to, kas žemėje.“ Šis apaštalo Pauliaus raginimas skirtas mums šiandien, kai giedame „Aleliuja“ ir džiaugiamės, tikėdami Jėzaus prisikėlimu. Be prisikėlimo mūsų tikėjimo pastatas sugriūtų kaip kortų namelis. Laiške korintiečiams skaitome: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14).
Evangelijoje skaitome, kad Marija Magdalietė, nuėjusi prie kapo ir radusi nuristą akmenį, nubėgo pas Petrą pranešti, jog kažkas paėmė Viešpatį ir nežinia kur padėjo. Ji dar negali suvokti tuščio kapo prasmės. Petras ir kitas mokinys bėga pažiūrėti, kas atsitiko. Ir jiems kol kas dar neaišku. O mums šiandien kalba pats Jėzus: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Šį rytą nuriskime akmenį nuo savo širdies ir su džiaugsmu giedokime „Aleliuja“, visiems skelbkime: „Jis tikrai prisikėle!“
Vincas Kolyčius
