Meditacija
Šiandien švenčiame ypatingą sekmadienį. Pirma, sekmadienis po Velykų yra Gailestingumo sekmadienis, o šiuos metus Lietuvos vyskupai paskelbė Gailestingumo metais. Antra, šiandien popiežius Jonas Paulius II yra skelbiamas palaimintuoju ir trečia, šios dienos Evangelijoje Jėzus net tris kartus kartoja: „Ramybė jums!“
Prisikėlęs Kristus mums dovanoja gailestingumą. Jo pasirodymai ir susitikimai su mokiniais alsuoja Dievo gailestingumu. Juk ramybė, kurią suteikia prisikėlęs Kristus savo mokiniams, kyla iš Jo gailestingumo. Viešpaties gailestingumas sruvo į mus nuo kryžiaus. Jis srūva ir iš prisikėlusio Viešpaties. Jis dvelkia iš Viešpaties Dvasios. Gailestingumas nesibaigia, nes Viešpaties meilė amžina.
Evangelijoje skaitome: „Durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant uždarytoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Žodis „ramybė“ – šalom reiškia daug daugiau negu tik paskatinimą būti ramiems. Tai palinkėjimas visko, kas gali būti geriausia. Kitoje vietoje randame Jėzaus žodžius: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Jeigu neturime ramybės, dar esame, kaip ir Jėzaus mokiniai, kambaryje, kurio durys uždarytos iš baimės. Jėzaus artumas mums suteikia ramybę, nes tik Jis pats yra Ramybės Karalaitis, ramybės davėjas. Tačiau ramybė yra ne tik dovana, bet ir uždavinys – pasiuntimas, nes Jėzus pasakė: „Kaip mane Tėvas siuntė, taip ir aš jus siunčiu.“ Esame siunčiami skelbti Dievo karalystės. Ramybė yra pirmoji dovana po prisikėlimo, toliau Jėzus kvėpė į mokinius ir sakė: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos.“ Šventoji Dvasia yra antroji dovana, be kurios mes negalime turėti ramybės, ir po to eina atleidimas. Ta galia atleisti nebuvo taikoma tik apaštalams, nes tame kambaryje buvo susirinkę daugybė Jėzaus mokinių, ne tik apaštalai. Tai nepaneigia Susitaikymo sakramento, bet Jėzus nori, kad kiekvienas iš mūsų pajėgtume atleisti kitiems, nes neatleidimas yra lyg kokia mūro siena, neleidžianti Jėzaus malonei pasiekti mūsų širdis. Visa tai Jėzus skelbia visai Bažnyčiai ir kiekvienam iš mūsų: ramybė, Šventoji Dvasia, atleidimas.
Evangelijos pabaigoje skaitome apie Tomą, kuris tuo metu nebuvo su mokiniais ir netikėjo, bet norėjo pats pamatyti prisikėlusį Jėzų. Po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodo ir kreipiasi į Tomą, prašydamas, kad jis paliestų rankomis Jo žaizdas. Tomas sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Nesmerkime ir nekritikuokime Tomo, jis buvo sąžiningas ir neslėpė savo abejonių. Galime ir mes savo maldoje kartoti jo žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Jėzus sutinka kiekvieną iš mūsų ten, kur mes esame. „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Palaiminti esame mes visi. Dėkokime šiandien už Dievo gailestingumą, prašykime Jono Pauliaus II užtarimo, priimkime Jėzaus ramybę ir prašykime Šventosios Dvasios pagalbos.
Vincas Kolyčius
