Meditacija
Šios dienos Evangelija mus skatina susitelkti prie Dievo žodžio. Net Senajame Įstatyme Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje primena Dievo žodžio svarbą: „Atmink..., kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“ (Įst 8, 13). Šiandien Evangelija Dievo žodį lygina su pasėlio grūdu. Čia dirva yra žmogus, sėjėjas – Dievas, o sėkla – Dievo žodis. Pirmajame skaitinyje aiškiai atsiskleidžia viena iš Dievo žodžių ypatybių – jų veiksmingumas: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę,.. taip Žodis, išeinąs iš mano burnos, pas mane nesugrįžta bergždžias, įvykdo, ko noriu, atlieka, kam siųstas.“ Derlių duoda tik tas grūdas, kuris krinta į gerai paruoštą dirvą. Gera žemė – tai žmogus, kurio netenkina pasaulio tuštybės, duona ir žaidimai, kuris ilgisi tiesos, kuris ieško gyvenimo prasmės. Šį palyginimą aiškina pats Jėzus. Jis mums parodo įvairius atvejus: paviršutinišką, sausą, uolėtą, išsiblaškiusią ir galiausiai gerą bei atsivėrusią Dievo žodžiui širdį.
Klauskime savęs, kurios rūšies dirva yra mūsų širdis? Ar esame tie, kurie klausome, bet vėliau pamirštame ir leidžiame kitkam užgožti mūsų mintis? Ar esame tie, kurie įsileidžiame žodį tik į paviršių? Tokių žmonių yra labai daug. Kas šiandien yra ta derlinga žemė? Tai krikščionis, kuris pirmiausia trokšta Dievo žodžio, jį myli, rūpinasi jį išgirsti ir suprasti. Derlių duoda tie, kurie pritaiko žodį savo gyvenime, kurie mąsto Dievo žodį ir palieka savo širdyje erdvės jam įsišaknyti, apšviesti jų mintis, sutvirtinti pasiryžimus, kad jie virstų darbais, nešdami palyginime minimą derlių.
Šv. Augustinas savo pamokslą apie Dievo žodžio sėklą užbaigia šiuo paraginimu: „Kol nevėlu, pasikeiskite, išpurenkite dirvą, išrinkite akmenis, išravėkite erškėčius. Nebūkite kaip išdžiūvusi žemė, kurioje meilė negali suleisti šaknų. Jūsų rūpesčiai dėl duonos ir pramogų tenenustelbia gero pasėlio, kurį Viešpats sėja jumyse. Tad būkite gera dirva!“
Vincas Kolyčius
