Meditacija
Praeitą sekmadienį girdėtu Jėzaus atsakymu žydams prasideda ir šios dienos Evangelija: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Šiais žodžiais Jėzus iš anksto rengia savo tautą įvykiui, kai duona bus paversta Jo Kūnu ir vynas – Jo Krauju. Jėzaus klausytojai vėl reaguoja, ginčijasi, klausinėja ir nesupranta Jėzaus žodžių. Jėzaus kalba apie Jo kūno valgymą jiems buvo nesuprantama. Panašiai pasitaiko ir mūsų dienomis. Yra nemažai katalikų, kurie nors ir dažnai priima Komuniją, bet tobulėjimo jų gyvenime labai maža, nes dvasinę pažangą neretai stabdo apsipratimas su šventais dalykais.
Jėzaus duodamas valgis ir gėrimas nėra tik simboliai ar kokia magija – tai pats Jėzus. Valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują dar nereiškia, kad užtenka tik priimti Komuniją. Tai reiškia, kad reikia visiškai save sujungti su Juo, su Jo asmeniu, Jo galvojimu, Jo vertybėmis ir Jo misija skelbti Dievo Karalystę. Jėzus kviečia sekti Jį ir iki galo Jam atsiduoti. Klausydamiesi Jėzaus žodžių privalome klausti savęs, kaip mes elgiamės su Jo Kūno ir Kraujo sakramentu? Kartais žvelgiame į Mišias kaip į formalias kulto apeigas, tarsi tai būtų koks paprastas renginys ir susiejimas. Svarbu yra sąmoningai dalyvauti Mišių aukoje, o ne tik „išklausyti“. Kaip pas mus yra įprasta sakyti.
Vatikano II Susirinkimo dokumentuose apie Eucharistiją sakoma: „Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebyliai šio tikėjimo slėpinio žiūrovai, bet kad sąmoningai ir aktyviai dalyvautų Eucharistijoje, šviestųsi Dievo Žodžiu, stiprintųsi Viešpaties Kūno valgiu ir dėkotų Dievui.“ Amžinąjį gyvenimą per Eucharistiją galime laimėti, kai tai, ką valgome, susiejame su tuo, kaip gyvename. Priimdami Eucharistiją tampame viena su Kristumi. Paklauskime savęs: ar aš trokštu tos gyvosios duonos? Ar dalyvaudami Mišiose ir priimdami Komuniją tikrai susivienijame su Jėzumi ir su savo broliais ir seserimis?
Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus kviečia savo mokinius ir mus visus valgyti Jo Kūną. Tačiau tikintieji nedaug patirs šv. Komunijos vaisių, jei jų vidinės akys pasiliks aptrauktos abejingumo Dievui ir artimui migla. Eucharistinė duona, kurią priimame, gali tapti mus išlaisvinančia malone. Kai tuo pilnatviškai tikėsime, tada Kristus mumyse augs, o mūsų puikybė, išdidumas, godumas, netyrumas, apkalbos, pyktis ir abejingumas mažės.
Priimdami Komuniją tikėkime, kad priimame patį Jėzų – gyvenimo duoną, kurią Jis duoda, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą. Priėmę Komuniją ir sugrįžę į savo suolą, galime tyliai mintyse kartoti apaštalo Pauliaus žodžius: „Jau ne aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje.“
Vincas Kolyčius
