Šios dienos Evangelijoje girdime Jėzų jau antrą kartą kalbantį apie Jo laukiančią mirtį. Bet Jo mokiniai to nesuprato. Jiems rūpi kas kita. Jie kelyje ginčijosi, kuris jų didžiausias. Jie vis dar nesuprato, kad jų pašaukimas – ne valdyti, bet tarnauti. Tačiau Jėzus žinojo, apie ką jie kalbėjo ir dėl ko ginčijosi. Pasišaukęs apaštalus, Jis jiems tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja.“ Jėzus bando juos pamokyti praktiškai, paima mažą vaiką, apkabina jį ir sako: „Kas vardan manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“

Ši pamoka skirta ne tik apaštalams , bet ir mums visiems. Mes taip pat nuo mažens esame linkę pasirodyti didesni, linkę viešpatauti. Visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinės varžybos dėl geresnės vietos. Tačiau „tapti paskutiniu“ reiškia neieškoti pripažinimo, kukliai vertinti save ir tarnauti kitiems. Turime ryžtis tapti visų tarnais, priimti visus, kaip vaikelį, kuris niekuo negali atsilyginti. Ar tai įmanoma? Vien žmogaus jėgomis – ne. Tarno širdis – tai Jėzaus dovana. Prašykime šios dovanos.

Jungtinės Tautos Niujorke 1983 metais šventė savo 40 metų sukaktį ir ten dalyvauti buvo pakviesta Motina Teresė. Generalinis sekretorius Perez de Cuellan atsistojo, norėdamas visų tautų delegatams pristatyti Motiną Teresę. Jis tepasakė tik vieną sakinį: „Aš turiu garbę pristatyti galingiausią moterį pasaulyje.“ Visi žinome, kuo Motina Teresė pagarsėjo.

Eikime prie Jėzaus, mokykimės iš Jo, prašykime suteikti mums paprastumo ir tarnavimo dvasios.

Vincas Kolyčius

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.