Meditacija
„Kas ne prieš mus, tas už mus.“
Taip Jėzus atsakė savo mokiniams, kurie norėjo uždrausti išvarinėti demonus Jėzaus vardu su jais nevaikščiojusiam žmogui. Apaštalai tikėjosi, kad Jėzus lieps tokį vienišą veikėją sudrausti. Bet Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus.“ Šis įvykis atskleidžia Dievo Karalystės visuotinumą. Jėzui rūpi ne įkurti privilegijuotųjų klubą, bet suvienyti skirtingas žmonių grupes, telkti visus į vieną Kūną, kuris džiaugtųsi Tėvo malone ir laisve. Ir mes būkime pakantūs kitoms krikščionių grupėms, kurios tiki į tą patį triasmenį Dievą.
Šios dienos Evangelijoje ir perspėjama, kad: „Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.“ Ar ne baisu? Ar mes visada perspėjame savo artimą dėl nuodėmės? Kas šiandien veda žmones į nuodėmę? Visokios knygos, spauda, pornografija, kino filmai, televizija ir dar daug kas. Tokiame pasaulyje mes dabar gyvename.
Štai mums daug ką pasakantis pasakojimas. Viena šeima turėjo mažą mergaitę. Mirus motinai mergaitė gyveno su tėvu. Kai tėvas pareidavo iš darbo, mergaitė vis prašydavo, kad tėvas su ja praleistų laiko, kad su ja pažaistų. Bet tėvas norėdavo pabūti vienas ir išsiųsdavo mergaitę į gatvę pažaisti su kitais vaikais. Mergaitė visus vakarus praleisdavo gatvėje ir paaugusi tapo gatvės mergina. Jai mirus, Petras nenorėjo jos įleisti į dangų, nes ji gyveno nuodėmingą gyvenimą. Tačiau Jėzus Petrui pasakė: „Įleisk ją į dangų, o jos tėvą nusiųsk į pragarą.“ Nors čia pramanytas pasakojimas, bet jis verčia mus susimąstyti ir kai ko pasimokyti.
Toliau Evangelijoje skaitome, kad Jėzus liepia nusikirsti ranką ar koją, jeigu jos veda į nuodėmę. Nereikia to suprasti pažodžiui, tačiau privalu atsisakyti visko, kas mums kliudo artėti prie Dievo. Nutraukime ryšius su visu tuo, kas mus veda į nuodėmę. Kas mus veda į nuodėmę? „Kūno geismas, akių geismas, gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16).
Vincas Kolyčius
