Meditacija
Šios dienos Evangelijos skaitinyje randame dvi temas. Pirmiausia Jėzus perspėja savo mokinius saugotis klaidingo religingumo, kurį rodo Rašto aiškintojai: visur užimti pirmąsias vietas, ieškoti garbės ir pasirodyti garbingiems kitų akyse. Esame tikrai religingi tada, kai palaikome santykius su Dievu ir su savo artimu nusižemindami, su meile ir pagarba, nesikeldami į puikybę.
Antroje dalyje Jėzus savo mokiniams kalba apie visišką atsidavimą Dievui, be jokių sąlygų, be jokių asmeniškų išskaičiavimų. Pirmame skaitinyje (1 Kar 17, 10–16) neturtinga našlė pasidalijo viskuo, ką turėjo, su pranašu Eliju ir jos „miltų puodynė ir aliejaus ąsotis neištuštėjo“. Evangelijoje Jėzus kalba apie suvargusią našlę, kuri įmetė, t. y. paaukojo, du pinigėlius, viską, ką turėjo. Tikriausiai ji net nenujautė, kad Jėzus stebi ar kad Jis suprato, kokio didumo yra jos auka. Ji tiesiog darė tai, ką, jos manymu, reikėjo daryti. Jėzus savo mokiniams tarė: „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią.“ Kaip gali vargšė moteris duoti daugiau negu turtuoliai? Tikras aukojimas turi eiti iš širdies gilumos. Aukos dydis nedaug reiškia, jeigu aukojama ne iš meilės, bet kitokiais tikslais. Našlė, kurią Jėzus matė šventykloje, nemokėjo mokesčių kokiai nors institucijai, bet atsidėkojo Dievui už viską, ką Jis jai buvo padaręs.
Šie skaitiniai ragina mus pamąstyti apie mus pačius. Dėl kokių motyvų mes aukojame? Jėzus mato, kas yra mūsų širdyse, ir žino, ar mes visiškai pasitikime Juo, ar vis dar norime ką nors pasilikti sau. Jei Dievas taip nuostabiai pasirūpino šių moterų reikmėmis, kur kas didesnėmis nei mūsų, ar Jis taip pat nepasirūpins ir mumis? Tikra auka ir pagalba artimui turi eiti iš širdies gilumos, o ne dėl kitokių motyvų, kaip Jėzus sakė: „Jie aukojo iš to, kas jiems atlieka.“ Pasitikėkime Jo malone ir atverkime Jam savo širdis. Dėkokime, kad mūsų gyvenimas yra Jo rankose.
Vincas Kolyčius
