Meditacija
Atvelykio sekmadienį Bažnyčia mini Dievo gailestingumą – Jo teikiamas malones. Vilniuje visa ši savaitė yra pavadinta Gailestingumo savaite ir kiekvieną dieną vyksta specialios Mišios skirtingose bažnyčiose. Ten yra net Gailestingumo šventovė, į kurią buvo perneštas paveikslas iš lenkų bažnyčios. Tą paveikslą nupaišė dailininkas pagal ses. Faustinos viziją. Iš Jėzaus širdies trykšta spinduliai, o apačioje yra užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“
Evangelijoje skaitome, kad mokiniai dėl žydų baimės buvo užsirakinę duris, tačiau Jėzui fiziniai užtvarai ir sienos jau neegzistavo. „Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį.“ Kaip greitai baimė virsta džiaugsmu. Kiekvieno krikščionies džiaugsmas yra prisikėlusiame Jėzuje. Susitikimas su Juo pakeičia mūsų gyvenimą. Jėzus pasirodo, kada Jo mokiniai Jo nelaukė, parodo jiems savo žaizdas, kurios liudija Jo auką ant kryžiaus. Išsipildo Jėzaus anksčiau pasakyti žodžiai: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Jėzus net tris kartus kartoja: „Ramybė jums.“ Jis tą patį sako ir šiandien kiekvienam iš mūsų. Žodis „ramybė“ (Šalom) apibūdina daug daugiau negu mes suprantame. Tai yra linkėjimas visko, kas tik gali būti geriausia, įskaitant turtą, sveikatą, pasitenkinimą ir svarbiausia – išganymą. Šita ramybė „Šalom“ yra dovana, kurią tik pats Dievas gali duoti. Jėzus yra tos ramybės šaltinis ir ta ramybė yra Jėzaus mirties ant kryžiaus ir Jo prisikėlimo vaisius.
Apaštalo Tomo nebuvo kartu su jais, o jis , išgirdęs apie Jėzaus pasirodymą, netikėjo. Norėjo paliesti Jo žaizdas, kad įtikėtų. Nesmerkime ir nekritikuokime Tomo, jis buvo sąžiningas ir neslėpė savo abejonių. Tomas nori įrodymo. Kai vėliau Jėzus pasirodė Tomui, Tomas įtikėjo ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Daugelis iš mūsų irgi esame panašūs į Tomą. Reikalaujame įrodymų. Tačiau neturėtume pamiršti, kad tikėjimo savo pastangomis neužsitarnausime, tai yra Dievo dovana. Didelė ir brangi dovana.
Tikėdami Dievo gailestingumu ir Jo malone, kiekvieną dieną galime kartoti apaštalo Tomo žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.
Vincas Kolyčius