Meditacija
Sekminės – tai Šventosios Dvasios šventė – Bažnyčios gimtadienis. Tik po Sekminių, kai Šventosios Dvasios ugnies liežuviai palietė visus apaštalus, kai jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios, tik tada pranyko jų baimė ir jie ėmė visiems skelbti Gerąją Naujieną apie Jėzų.
Nepamirškime, kad mes visi esame gavę Šventąją Dvasią per Krikštą ir turėjome jos veikimą pajusti per Sutvirtinimą. Dažnai net nepagalvojame, lyg ir nežinome, kad Ją turime, laikome Ją lyg uždarytą dėžutėje ir neprašome Jos pagalbos. Šventoji Dvasia mūsų gyvenime viską pakeičia. Turėtume visada kreiptis į Ją ir prašyti, kad Ji mus vestų per gyvenimą ir liepsnotų mūsų širdyse. Tai lyg atgimimas iš naujo, kai Ji padeda mums pajusti Tėvo meilę, padeda jausti Jėzaus globą ir artumą, padeda suprasti Dievo Žodį – Šventąjį Raštą.
Kai žmonės Sekminių dieną išgirdo Petrą kalbant apie Jėzų, jie klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras atsakė: „Atsiverskite, gailėkitės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Ir mes klausiame: „Ką man daryti, esu katalikas, lankau bažnyčią, ko daugiau reikia?“ Yra trys rūšys žmonių, kuriems reikia atsivertimo. Pirma – tie, kurie visiškai netiki, antra – jauni žmonės, kurie buvo pakrikštyti, kurių tėvai yra krikščionys, ir trečia – visi kiti, kurie yra krikščionys tik iš vardo, juos galima pavadinti „sekmadieniniais katalikais“. Prašykime, kad Šventoji Dvasia paliestų mūsų širdis ir vestų mus per gyvenimą. Šventoji Dvasia mūsų gyvenime viską pakeičia, padeda pažinti mylintį Tėvą. Atsiranda asmeniška bičiulystė su Jėzumi. Štai ką reiškia atgimti iš Dvasios ir vandens. Sekminės nėra kokia nors abstrakti idėja, tai lango atvėrimas ir naujo gyvenimo pajutimas. Atsinaujiname įmanomas tik padedant Šventajai Dvasiai. Popiežius Paulius VI meldėsi: „Mums reikia Šventosios Dvasios, Jos šviesos, Jos jėgos, reikia Šventosios Dvasios dovanų, ramybės ir Jos džiaugsmo. Bažnyčiai reikia amžinų Sekminių.“ Tad švęskime Sekmines ne vieną kartą per metus, bet kasdien.
Ateik, Šventoji Dvasia! Atnaujink mūsų širdis, mūsų šeimas, mūsų parapijas ir visą mūsų tautą.
Vincas Kolyčius
2013 m.
