Meditacija
Jėzus kviečia vargstančiuosius ir prislėgtuosius ateiti pas Jį ir gauti atgaivos. Šis kvietimas yra skirtas visiems mums. Kai kurie galbūt pagalvoja, kad aš nesu vargšas, nesu prislėgtas, tačiau nutolę nuo Jo visi esame vargšai. Jis kviečia ir mums sako: „Ateik pas mane. Ateik, pabūk su manimi. Ateik, išsakyk savo viltis, rūpesčius ir svajones. Leisk man tave paguosti, nuraminti tavo mintis ir dvasią. Pasidžiauk mano artumu ir leisk man pasidžiaugti tavuoju.“
Šios dienos pirmajame skaitinyje Dievas kalba per pranašą Zachariją. Jis kviečia džiaugtis ir prižada ateiti „kuklus ir jojąs ant asilo“. Asilas simbolizuoja paprastumą, taiką ir nusižeminimą. Jis toks yra šios dienos Evangelijoje – „romus ir nuolankios širdies“. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius kalba apie du „jungus“: kūno ir dvasios. Be Jėzaus mes pataikaujame savo kūnui, savo nuodėmingam gyvenimui. Patiriame, ką reiškia Jėzaus žodžiai: „mano jungas švelnus, mano našta lengva“, kai gyvename Jėzaus artume ir vadovaujamės Šventosios Dvasios įkvėpimais. Esame kviečiami priimti tą „švelnų jungą“, kuris teikia ramybę ir perkeičia mūsų gyvenimą. Tam reikia nuolankumo ir nusižeminimo.
Jėzus šlovina Tėvą, kad Jis tai „paslėpė nuo išmintingųjų ir gudriųjų“. Daugybė išsilavinusių, kultūros pasaulio žmonių yra nutolę nuo tikėjimo ar net visai jo nepažįsta. Krikščionybė neniekina mokslo ir žinių, bet smerkia žmogaus puikybę ir pasididžiavimą. Krikščionybės pagrindas – nuolankumas, pasitikėjimas Dievu.
Kaip Jėzus buvo stiprus pasitikėdamas Tėvu, taip ir mes atrasime Dievo galią, kai kreipsimės į Jį su vaikišku paprastumu.
Vincas Kolyčius
