Meditacija
Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris dirvoje pasėjo gerą sėklą. Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Dangaus karalystė panaši į raugą. Šių trijų sakinių pakanka suprasti, kad Jėzus čia kalba apie Dangaus karalystę, esančią žemėje. Tik žemėje yra vietos augti augalams ir piktžolėms, tik žemėje yra tešlos, kurią reikia rauginti. Galutinėje karalystėje viso to nebebus.
Palyginimas apie garstyčios grūdelį, išaugantį į medį, vaizduoja Dievo karalystės augimą žemėje. Dievo karalystė kilo iš grūdelio. Jėzus – „grūdas, kritęs į žemę ir apmiręs“. Tačiau iš šio kritusio grūdo gimė visas kūnas, t. y. Bažnyčia. Ji tapo dideliu medžiu, savo šakomis apimančiu visą pasaulį. Ir mes visi esame paukščiai, susisukę lizdus didžiajame medyje – Dangaus karalystėje.
Palyginimas apie raugą taip pat žymi Karalystės augimą. Tačiau čia augimas jau kitoks. Tai ne tiek regimas plėtimasis, kiek kokybinis pokytis. Raugas turi perkeičiamosios galios, kuria jis gali viską atnaujinti, perkeisti. Raugas pirmiausia yra Dvasios galybė, veikianti karalystėje. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius parodo jos veikimą tikinčiųjų širdyse.
Pirmus du palyginimus mokiniai lengvai suprato, tačiau apie rauges dirvoje nesuprato, tad prašė Jėzaus, kad jiems paaiškintų. Jėzus atsakė, kad sėjėjas yra Jis pats, geroji sėkla – tai tarsi Karalystės vaikai, o raugės – piktojo v aikai, dirva yra pasaulis, o pjūtis – pasaulio pabaiga.
Pati Bažnyčia yra dirva ir joje drauge auga kviečiai ir raugės, gerieji ir blogieji. Mes visi esame ir kviečiai, ir raugės tuo pačiu metu. Tik ta sėkla yra be raugių, kuri yra be nuodėmės. Tačiau jeigu norime, galime tapti šviesos vaikai ir gera sėkla, tereikia priimti Karalystę ir atsiversti.
Dievo kantrybė yra svarbi šiandienės liturgijos tema. Jau iš pirmo skaitinio aiškėja, kad Dievo galybė pasireiškia kantrybe ir pakantumu: „Tu didis galingas ir teisingas. Visiems viešpatauji, visiems ir atleidi.“ Dievo karalystėje nėra vietos nekantriems tarnams, tokiems žmonėms, kurie neveikia nieko kito, tik šaukiasi Dievo rykštės ir taikosi kurį atiduoti nubausti. Dievas labai lengvai galėtų išnaikinti bloguosius, išravėti juos tarsi piktžoles iš kviečių, bet pagalvokime: kiek šventųjų reikėtų išbraukti iš Bažnyčios kalendorių. Daugelio šventųjų biografijos rodo, kad Dievas kantriai laukė jų atsivertimo.
Šiuo Evangelijos palyginimu esame kviečiami į nuolankumą ir gailestingumą. Tai pats konkrečiausias kvietimas. Jį, jei norime, galime pradėti įgyvendinti tuojau po pamaldų, vos grįžę į namus.
Rašydamas šį komentarą naudojausi popiežiaus pamokslininko Raniero Cantalamessos OFM Cap. mintimis.
Vincas Kolyčius
