Meditacija
Šios dienos skaitiniai mūsų žvilgsnį kreipia į tarpusavio santykius. Ačiū Dievui, mes daugiau ar mažiau žinome, kaip nusikratyti savo nuodėmių. Bet, kaip elgtis, kai nusikalsta artimas žmogus? Nusikalsta ir nesitaiso, ne tiktai susitaiko su nuodėme, bet ir toliau ją kartoja. Šiuo atveju elkimės pagal Jėzaus pamokymą: „Eik ir bark jį prie keturių akių.“ Su nusikaltusiu broliu reikia kalbėti akis į akį, be liudytojų, nepasakoti jo klaidų pažįstamiems ar kaimynams, bet kalbėti taip, jog klystantis suprastų, kad kalbamės ne smerkdami, bet iš meilės, siekdami padėti. Toliau Jėzus priduria: „Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.“
Deja, pokalbis prie keturių akių ne visada duoda vaisių. Bet ir tada nereikia palikti artimo klaidoje, lyg tai mūsų neliestų. Jėzus vėl ragina: „pasiimk su savimi dar vieną ar du...“, jei jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Tačiau net tada nesame atleidžiami nuo pareigos mylėti šį nusidėjėlį, nes privalome mylėti net ir savo priešus.
Antrame šios dienos skaitinyje apaštalas Paulius sako: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę.“ Tik tada turime teisę duoti pastabą broliui, jeigu jį mylime. Šiuos Jėzaus žodžius apgaubia meilės, o ne teisimo atmosfera. Jėzaus mintis būtų iškreipta, jeigu joje įžvelgtume tendenciją smerkti ir kaltinti nusidėjėlius.
Atkreipkime dėmesį į pirmąjį skaitinį: „Jeigu tu nekalbėsi, įspėdamas kaltą pamesti savąjį kelią, tuomet tas kaltasis numirs dėl savo nuodėmės. Bet aš iš tavęs pareikalausiu ataskaitos už jo kraują.“ Kokia atsakomybė! Meilė – įstatymo pilnatvė. Šv. Augustinas mokė: „Jei tyli, tylėk iš meilės, jei bari, bark iš meilės, jei atleidi, atleisk iš meilės.“
Vincas Kolyčius
