Meditacija
Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Advento metu žvelgiame į praeitį, ruošdamiesi švęsti Jėzaus gimimą, Jo pirmąjį atėjimą, bet taip pat žvelgiame ir į ateitį, laukdami Jo antrojo atėjimo, arba Jo atgimimo mūsų širdyse. Adventas – tai budėjimo ir pažadų išsipildymo laukimo metas.
Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos labiau panašus į sielvarto, negu vilties šauksmą. Tuo laiku Jeruzalė buvo sugriauta ir tauta šaukėsi Viešpaties. Tačiau tame šauksme slypi ir viltis, be kurios neprasiveržtų malda: „O vis dėlto, Viešpatie, Tu mūsų Tėvas.“ Antrajame skaitinyje, nors ir kalbama apie laukimą, bet ypač primenama malonės svarba. Malonė – tai mūsų, krikščionių, dabartis. „Todėl jums, laukiantiems Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos.“ Evangelija ypač pabrėžia budėjimą. Šios dienos skaitinyje raginimą budėti girdėjome net tris kartus. Esame kviečiami stabtelti ties žodžiu „budėkite“. Ką jis reiškia? Ar jis skirtas tik pagąsdinti? O ne! Jėzus atėjo ne gąsdinti, bet kviesti atgimti: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3).
Prašykime Šventosios Dvasios, kad Ji mums parodytų, kas kliudo iki galo atverti savo širdį Jėzaus atėjimui. Kas yra mūsų stabai, kurių atsisakyti Dievas mus ragina? Prašykime, kad ta Dievo meilės dvasia apšviestų mūsų dvasią. Peržiūrėkime savo vertybes, gal kai ko reikėtų atsisakyti, kai ką pakeisti, kad Jėzus taptų mūsų gyvenimo centru. Skirkime daugiau laiko asmeninei maldai ir Šventojo Rašto skaitymui. Mūsų kasdienė malda tebus: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“
Per adventą neškime Kristaus šviesą kitiems:
– Padarykime artimo meilės darbą, kuris truputį atsieina laiko, pasiaukojimo.
– Susitaikykime bent su vienu žmogumi, su kuriuo esame susipykę, arba pasimelskime už jį, jei negalime susitikti.
– Paaukokime kokį nors savo sunkumą, nemalonumą, skausmą drauge su malda už nusidėjėlių atsivertimą, kad koks nors žmogus gautų malonę išvysti Kristaus šviesą.
Vincas Kolyčius
