ŽODIS tarp mūsų

MALDA DIEVUI, KURIS ATSIMENA

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 4
Kas įvyksta, kai išliejame savo širdį Viešpačiui

Craig E. Morrison O. Carm.

Dauguma mūsų žino, ką reiškia iš paskutiniųjų viltis ir prašyti to, kas iš tikrųjų yra gera, bet ko negalime paprasčiausiai turėti ar įgyti. Hana troško tapti motina, bet niekaip negalėjo pagimdyti kūdikio. Jei Hana būtų nustojusi vilties ar pasidavusi savigailai, nūdien neskaitytume apie ją. Jei ji būtų laikiusi tikėjimą tik tam tikra paguoda – o toks tikėjimas nė kiek neauga, nes jis neugdomas, – ji negalėtų mūsų nieko pamokyti apie maldą ir tikėjimą ištikus nelaimei ar bėdai.

Po kančios ir nevilties metų Hana atsigręžė į Dievą su nepalaužiamu, tvirtu tikėjimu. Tokį tikėjimą radęs Jėzus apsidžiaugdavo. Hana viltingai stojosi prieš Viešpatį. Ji nieko neturėjo, tegalėjo paaukoti savo sielvartą. Ir Dievas, kupinas gailestingumo, jos neatstūmė.

Palankumu apdovanotoji?

Vardas „Hana“ kilęs iš hebrajų kalbos veiksmažodžio, reiškiančio „rodyti palankumą“. Negi iš vargšės moters taip žiauriai šaipomasi? Pasakojimo pradžioje (plg. 1 Sam 1) Hana tikrai neatrodo Viešpaties palankumu apdovanotoji. Ji, bevaikė, gyvena visuomenėje, kuri nevaisingumą laiko vieša nemalone ar net gėdos ženklu. Jos vyras Elkana turi antrą žmoną, pagimdžiusią jam daug vaikų. Tad Hana kankinasi niekaip negalėdama pamiršti šio gėdos ženklo.

Elkana myli Haną. Žinoma, jis nori, kad ji pagimdytų vaiką. Tačiau, užuot jai priekaištavęs, Elkana paprasčiausiai patvirtina ją mylįs. Jis švelniai jos klausia: „Hana, kodėl verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi nesu aš tau vertesnis negu dešimt sūnų?“ (1 Sam 1, 8).

Toks vyro pokalbis su nevaisinga žmona gana neįprastas tuometinėje Izraelio kultūroje. Pavyzdžiui, kai Sara buvo nevaisinga, Abraomas skundėsi Dievui, kad nesusilaukia įpėdinio (plg. Pr 15). Elkaną ir Haną sieja nepaprastas meilės ryšys. Bet Hanos niekas negali paguosti, ji nori būti motina. Jai tai be galo svarbu.

Hanos širdies žaizdos ima kraujuoti kasmet, visai šeimai nukeliavus į Šilo’ės šventovę, keliasdešimt kilometrų šiauriau nuo Jeruzalės (tuo metu dar nebuvo Jeruzalės šventyklos). Iškilmių dalyviai rengdavo puotą, valgydavo paaukotų gyvulių mėsą. Ją dalydavo vyras savo žmonoms pagal jų pagimdytų vaikų skaičių.

Penina, Elkano antroji žmona, gaudavo nemažą dalį mėsos, nes buvo pagimdžiusi daug palikuonių. Ji nepraleisdavo progos pasišaipyti iš savo varžovės. Bevaisė Hana turėjo nieko negauti, bet Elkana jai duodavo dvigubą dalį, „nes Haną jis mylėjo“ (1 Sam 1, 5). Deja, Hana nenurydavo nė kąsnelio, tik verkdavo.

Galiausiai po daugelio pažeminimo metų Hana, palikusi puotautojus, ryžtasi nueiti viena į šventovę ir išlieti savo širdį Viešpačiui, paskutinei jos priebėgai. Sielvartas gniaužia jai gerklę. Metų metus tramdyta rauda išsiveržia iš jos krūtinės, meldžiantis ašaros srūva skruostais.

Hanos malda

Hana neatneša paaukoti nei gyvulio, nei maisto. Ji aukoja Dievui tik savo skausmą. „O Galybių Viešpatie, pažvelk į savo tarnaitės kančią“ (plg. 1 Sam 1, 11), – maldauja ji. Daugelio mūsų lūpos šnibžda panašius žodžius surėmus skausmams ar ištikus nelaimėms. Verte perverti savo bejėgiškumo suvokimo maldaujame Dievą pažvelgti į mūsų kančią: „Kur esi, o Viešpatie, mano kančios valandą?“

Kaip ir psalmininkas, Hana išsako savo vargus Dievui, tvirtai tikėdama, kad Jis girdi ir veikia: „Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, klausykis mano šauksmo“ (Ps 39, 13). Jos ryžtingas tikėjimas primena sirofenikietę moterį, kuri Jėzų prašė išgydyti jos dukterį ir nepaisė iš pažiūros atsainaus Jėzaus atsakymo: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“ (Mk 7, 28). Hana Viešpačiui pažadėjo, kad jei ji pagimdysianti sūnų, jį nuo gimimo paaukosianti Dievui.

Karštą Hanos maldą pertraukė kunigas Elis. Jis negirdėjo Hanos tariamų žodžių, bet pastebėjo, kad jos lūpos dreba, ir nusprendė, jog moteris veikiausiai girta. Priėjęs tarė: „Išsipagiriok nuo vyno!“ (1 Sam 1, 14). Hana nenusigandusi atkirto, kad ji meldžiasi „iš savo didelio skausmo ir kančios“, ji paprašė Elio nepalaikyti jos „niekam tikusia moterimi“ (1 Sam 1, 16). „Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI“ (1 Sam 1, 15), – paaiškino kunigui Hana.

„Lieti“ širdį, arba gyvybę, – stiprus, jaudinantis vaizdinys. Kitose Senojo Testamento vietose juo išreiškiamas didžiulis sielvartas ir nykuma. Sopulių varginamas ir netekčių prislėgtas Jobas melsdamasis savo skausmą lygina su senkančia arba išliejama gyvastimi (plg. Job 30, 16). Apie Jeruzalėje mirštančius vaikus, babiloniečių įsiveržimo 586 metais prieš Kristų aukas, Raudų knygoje rašoma: „vaikai ir kūdikiai <…> miesto aikštėse <…> iškvepia gyvastį savo motinų rankose“ (Rd 2, 11–12). Ši bevaikė moteris irgi jaučiasi tarsi mirštanti.

Hanos malda suvienija visų amžių žmones, išliejančius savo širdį, gyvybę ir gyvenimą Viešpačiui. Hanos malda – tai motinos, besimeldžiančios už savo sūnus ar dukras Afganistane ir Sudane, rauda. Jos malda liejasi it vyro, besijaudinančio dėl žmonos prastos sveikatos, ašaros. Hana įkūnija vienišus, kenčiančius, nelaimingus, bėdų ištiktus žmones. Jos malda kaip ir visų kenčiančiųjų, jau nebepajėgiančių savo jėgomis ilgiau tverti ir teturinčių vienintelę viltį – išklausantį Dievą.

Dievas atsimena

Elio nuomonė apie Haną tučtuojau pasikeičia, išgirdus jos atsakymą. Dabar jis meldžiasi su moterimi, kurią ką tik kaltino. Nežinodamas, ko Hana meldžia, Elis nujaučia sūnaus, kurį ji pagimdys, vardo prasmę: „tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“ (1 Sam 1, 17).

Hana sugrįžta valgyti paaukoto maisto. Ji tiki, kad Dievas išklausė jos maldą. Iš tiesų, sugrįžusi namo ji veikiai pasijunta nėščia.

Pasakotojas mums sako, kad Viešpats Haną „atsiminė“ (1 Sam 1, 19). Šis žodis nėra atsitiktinis, jis ypač svarbus. Kai Viešpats ką nors „atsimena“, pasikeičia žmonijos istorija. Kai Dievas atsiminė Nojų, baudžiantys tvano vandenys ėmė slūgti (plg. Pr 8, 1). Kai Dievas atsiminė Rachelę, ji pagimdė Juozapą (plg. Pr 30, 22). Kai Dievas atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, Mozę apstulbino liepsnojantis krūmas (plg. Iš 2, 24; 3, 2).

Tai, kad Dievas „atsiminė“ Haną, nereiškia, jog Jis kada nors ją buvo užmiršęs, kaip kad žmonės pamiršta. Tai ženklas, kad jos malda paskatino Dievą įsiterpti. Nuo tol pasikeitė ne tik Hanos gyvenimas, bet ir viso Izraelio istorija. Tą pasikeitimą pirmiausia paliudija Hanai gimęs sūnus. Ji jį pavadina Samueliu. Vardas reiškia „Aš VIEŠPATĮ jo prašiau“ (1 Sam 1, 20). Jis visada primins Hanai, kad Dievas išklausė jos ašaromis aplaistytą pagalbos prašymą.

„Mano širdis džiūgauja!“

Hana sugrįžta į Šilo’ą, kai tik nujunko Samuelį ir gali jį palikti šventovėje su Eliu. Rodos, dabar Hana turėtų verkti, juk ji atsisveikina su vienatiniu savo sūnumi, ji jį tematys kartą per metus! Tačiau Hana, užuot verkusi ir liūdėjusi, gieda tikėjimo Dievu giesmę (plg. 1 Sam 2, 1–10. 19).

Gal kiek ir neįprastais šiuolaikinio žmogaus ausiai vaizdiniais Hana pasakoja savo gyvenimo istoriją, įausdama ją į Dievo rankose esančios žmonijos istoriją. Ji meldė sūnaus, prašė Dievo pažvelgti į jos varganumą. O dabar jos širdis džiūgauja Viešpatyje, nes ji patyrė, kad Jis neabejingas silpniesiems. Galingieji sutriuškinami, o silpnieji Dievo sustiprinami, tie, kuriems nesisekė, tampa laimingi: „Bevaisė pagimdė septynis, o daugelio vaikų motina yra vieniša. <…> VIEŠPATS aplankė Haną; ji pradėjo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris“ (1 Sam 2, 5. 21). Hana galiausiai iš tikrųjų tapo laiminga, ta, kuriai parodytas palankumas, ji iš tiesų atspindėjo tai, ką reiškė jos vardas.

Jos tikėjimas Dievu turėjo tokių padarinių, kokių ji nė neįsivaizdavo. Būtent jos sūnus patepė tiek pirmąjį Izraelio karalių Saulių, tiek didžiausią karalių Dovydą. O Dovydas įkūrė Jeruzalę, sumanė statyti šventyklą, įkurti „namus“, iš kurių kils Jėzus, pasaulio Išganytojas.

Prie kryžiaus

Ant kryžiaus tikėjimas susitinka su kančios slėpiniu. Hana – provaizdis kiekvieno iš mūsų, su tikėjimu stovinčio prie kryžiaus, nepaisant savo sumišimo ir sielvarto tikinčio, kad Dievas mus mato ir girdi, kad Jis atskubės mums padėti. Prie kryžiaus atrasime tą Dievą, kuris „atsimena“ ir „maloniai pažvelgia“.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!