Meditacijos
Pirmadienis, liepos 1
Pr 18, 16–33
Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti (Pr 18, 17).
Ar jau radai sau tinkamą būdą gilintis į Bibliją? Vieni prisitaiko benediktinų metodą lectio divina. Kiti varto akademinius komentarus. Treti yra gundomi verkšlenti: „Dievas slepia savo išmintį nuo mūsų, paprastų žmogelių (plg. Pr 18, 17). Bibliją verčiau tenagrinėja teologai!“
Vienas paprastas būdas gilintis į Šventąjį Raštą – tai tiesiog užduoti du klausimus. Tam neprivalai būti mistikas ar skirti marias laiko. Pamėginkime.
Pirmasis klausimas: Viešpatie, kaip šioje ištraukoje Tu apreiški save?
Šis klausimas grindžiamas paprasčiausiu tikėjimu, jog Dievas nori mums kalbėti per savo žodį. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome iš Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum paimtus žodžius: „Šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais“ (KBK, 104). Juk tai skamba kaip pirmasis šiandienos skaitinys iš Pradžios knygos? Dievas anaiptol nesislepia, bet apreiškia save Abraomui ir dalijasi su juo savo sumanymais.
Kaip atsakytum į pirmąjį klausimą? Vienas iš galimų atsakymų: Dievas pirmajame skaitinyje apreiškia savo gailestingumą. Jis buvo pasiruošęs pakęsti nuodėmių gausybę dėl saujelės nekaltųjų. Paprastai atrasi daugiau negu vieną atsakymą, ypač jei ištrauką perskaitysi iš naujo, lėtai.
Antrasis klausimas: Viešpatie, kaip aš turėčiau gyventi remdamasis šia ištrauka?
Kartais atsakymas aiškiai pateikiamas tekste. Pavyzdžiui, šiandienos Evangelijoje Jėzus pareiškia: „Sek paskui mane“ (Mt 8, 22). Kitose ištraukose, kaip ir pirmojoje, nėra akivaizdaus paliepimo, kaip elgtis. Vis dėlto jose yra užuominų. Sakykime, buvai nustebintas Abraomo ryžtingumo kalbantis su Dievu. Tad galbūt Dievas nori, kad drąsiau melstumeisi arba tiesmukiau su Juo kalbėtum apie savo jausmus.
Šis metodas padės tau vaikščioti ir kalbėtis su Dievu. Atmink, gilintis į Bibliją reikia ne tik šventiesiems ir mistikams.
Taigi ką Dievas tau sako šiandien?
Viešpatie, noriu išgirsti Tave kalbant per Šventąjį Raštą.
Ps 103, 1–4. 8–11; Mt 8, 18–22
Antradienis, liepos 2
Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė
Iz 61, 9–11
... kaip sodas suželdina savo sėklas... (Iz 61, 11)
Žemdirbiai gerai žino, jog pasėliai auga lėtai. Patyrę sodininkai nesitiki obuolių ar kriaušių vos pasodinę vaismedį, žino, kad reikės dar keletą metų palaukti. Jie tiesiog kantriai sėja, sodina ir puoselėja. Beje, jei sode lankomės kasdien, dažniausiai vargiai pastebime, kiek pasistiebė net ir gan greitai augantys augalai – kad jie gerokai ūgtelėjo suvokiame tik prisiminę, kaip daigeliai atrodė prieš mėnesį, kokio aukščio medelis buvo prieš metus.
Per pranašą Izaiją Viešpats žada suželdinti savo „teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje“ (Iz 61, 11). Šis pažadas neišsipildo staiga. Tauta šimtmečius laukia Mesijo, bet net Jam atėjus į pasaulį tenka dar palūkėti, kol Jis viešai ima skelbti Dievo Karalystę, ir pagaliau didžiausiame nusižeminime apsireiškia Jo šlovė.
Džiaugsminga, viltingo laukimo kupina ir, kaip jau dabar įžvelgiame, išsipildžiusi Izaijo knygos pranašystė Švč. Mergelės Marijos, Šeimų Karalienės, šventės dieną skamba neatsitiktinai. Marija buvo toji, kurioje ir greta kurios Jėzus augo. Ji pažįsta lėto augimo vyksmą. Ji yra įpratusi pasitikėti Dievo pažadu – pasitikėti, jog tai, ką Dievas pasėjo, tikrai išaugs, nepaisant sausrų ir audrų; jog net Kryžiaus medis sužaliuos, nes visa prižiūri Gerasis Sodininkas.
Marija yra nuostabi Šeimų Karalienė, nes moka įžvelgti sėklas ir daigelius – vos regimą galią – pačiuose mažiausiuose ir pačiuose seniausiuose, savimi pasitikinčiuose ir abejojančiuose, vienišuose, sutrikusiuose, nesusikalbančiuose... Ji geba įžvelgti galintį pasireikšti Dievo teisumą ir šlovę net labiausiai sužeistuose mūsų tarpusavio santykiuose.
Marija nori kiekvieną šeimą apgobti savo apsiaustu. Ji pažįsta gaivinantį Šventosios Dvasios šešėlį. Marija mus ramina, kad net jei malonės vaisiai mūsų šeimose nepasireiškia tuojau pat, Dievas nesodina troškimų ar gebėjimų ten, kur jie vienaip ar kitaip nesužaliuos. Prašykime Mariją padėti mums rūpintis savo šeimos sodu. Prašykime išmokyti žvelgti į kasdienybę kaip ji – gal kažkurie daigai ar lapeliai iš tiesų paaugo daugiau, nei manėme?
Jėzau, dėkoju, kad dovanojai man savo Motiną – tebus ji vilties Mokytoja mano šeimai.
1 Sam 2, 4–8; Lk 2, 41–52
Trečiadienis, liepos 3
Šv. Tomas
Ef 2, 19–22
Jūs [esate] ... Dievo namiškiai (Ef 2, 19).
Mes esame tų pačių namų gyventojai kaip ir šventieji, kaip ir Tomas? Ar ne per daug drąsu to viltis, ypač jei pagalvoji, kiek daug šventieji nuveikė dėl Kristaus. Galbūt jautiesi taip, tarsi tavo gyvenimas nė iš tolo negalėtų prilygti tokiems reikliems pavyzdžiams ir aukštiems matams. Bet atmink, kad šventieji nebuvo tobuli, tai matome ir iš paties Tomo istorijos. Pažvelk į apaštalus, į „pamatą“, ant kurio, Pauliaus žodžiais tariant, esame statomi: Petras nesuprato Jėzaus ir Jo išsigynė. Visi, išskyrus Joną, Jėzų apleido. Pats Tomas pareiškė, kad nepatikės, jog Jėzus prisikėlė, kol savo pirštų neįleis į Jo žaizdas.
Tačiau tai nėra pasakojimo pabaiga. Jėzus Petrui suteikė progą tris kartus išpažinti savo meilę, taip tarsi atmokant už trigubą išsigynimą. Tuomet Petras ėmėsi vadovauti Bažnyčiai. Jėzus taip pat pasirodė Tomui ir leido jam pamatyti savo žaizdas. Išvydęs prisikėlusį Jėzų Tomas ištarė vieną galingiausių tikėjimo išpažinimų visame Naujajame Testamente: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Nuo tada jis leidosi skelbti Evangelijos ir pasiekė net Indiją.
Šie apaštalai, kovodami su netikėjimu ar silpnybėmis, nebuvo menkesni Dievo namiškiai nei tapę drąsiais tikėjimo didvyriais. Vadinasi, ir tu nesi menkesnis Dievo namiškis, nors tau akis skausmingai bado tavo silpnybės ir netikėjimas. Iš tiesų savo menkumo suvokimas yra puiki pradžia, nes juo geriau suvoki, kaip smarkiai tau reikia Jėzaus, juo labiau atsiveri, kad Jį susitiktum ir priimtum Jo malonę. Pažvelk į Tomą. Jėzus sutiko, kad Tomas paliestų Jo žaizdas. Tačiau Jėzus ne tik sutiko įvykdyti Tomo norą, Jis ir pašaukė Tomą žengti anapus savo silpnumo, į didesnį pasitikėjimą.
Tu esi Dievo namiškis, ir šioje šeimoje šventieji yra tavo vyresnieji broliai ir seserys. Jie gali tave tiek daug išmokyti, ypač paliudydami, kaip Dievas juos priėmė ir nuolatos juose veikė. Net neabejok, kad ir tave Dievas priims ir su tavimi darbuosis.
Jėzau, dėkoju, kad atvedei mane į savo tikėjimo šeimą.
Ps 117, 1–2; Jn 20, 24–29
Ketvirtadienis, liepos 4
Pr 22, 1–19
Dievas išbandė Abraomą (Pr 22, 1).
Koks Dievas prašo žmogaus gyvybės aukos? Garsusis „Abraomo išbandymas“ yra trikdantis pasakojimas, bent jau kol sužinome, jog Dievas niekad ir nenorėjo, kad Abraomas iš tikrųjų paaukotų Izaoką. Dievas visą laiką duodavo Abraomui progų sustiprinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą, Abraomas visus šiuos išbandymus pergalingai ištvėrė.
Abraomas atsidavė vedančiai Dievo rankai. Jis nedvejodamas ir neatidėliodamas laikėsi Dievo nurodymo, nors šiuo atveju vykdyti Dievo poliepį reiškė paaukoti tai, kas jam brangiausia.Kitas Dievo ir Abraomo santykių išmėginimas įvyko Dievui nusprendus neduoti Abraomui tikslių gairių, kur eiti. Jis teištarė: trauk link Morijos, ir aš tau pasakysiu, kur sustoti. Štai tokių kelio nuorodų kratosi daugelis žmonių! O Abraomas pakluso. Ir, žinoma, praklajojus tris dienas Dievas parodė reikiamą vietą.
Kita išmėginimo dalis buvo psichologinė. Ar Abraomas išliks tvirtas netgi artėjant sūnaus mirčiai? Taip, jis išliko tvirtas. Abraomas patikino Izaoką, kad Dievas yra ištikimas, net tada, kai šis jam uždavė širdį draskantį klausimą: „Kurgi avis deginamajai aukai?“ (Pr 22, 7).
Šiomis akimirkomis atsiskleidžia, kodėl Abraomas vadinamas „tikėjimo tėvu“. Bet taip pat tiktų jį vadinti tėvu, turinčiu didelį tikėjimą. Jis buvo pavyzdys Izaokui ir yra pavyzdys bet kam, norinčiam sekti Dievu.
Abraomo istorija yra įspūdinga. Mūsų atsidavimas Dievui galbūt mažiau pastebimas, tačiau pašalinį stebėtoją irgi gali nustebinti. Pavyzdžiui, argi nestebina, kad keliamės anksti ryte sekmadienį, norėdami nueiti į Mišias, kad laikomės Bažnyčios mokymo lytinės moralės klausimais, kad stengiamės, jog mūsų vaikai išsiugdytų dorybes, priešingas pasaulyje įsigalėjusioms nuostatoms, kad nuoširdžiai rūpinamės ligotais tėvais. Visa tai mūsų tikėjimą Dievu padaro regimą. Jei ir tu dėl tikėjimo darai tai, kas pasauliui atrodo kvaila, drąsos! Tu irgi esi tėvas ar motina, turintis didelį tikėjimą. Dievas mato ir gerbia tavo aukas, kaip kad meilingai žvelgė į tikintį Abraomą tos sunkios kelionės metu. Kaip vedė Abraomą, taip Jis ves ir tave į dar glaudesnį pasitikėjimo ir artumo santykį su Juo.
Viešpatie, dėkoju, kad matai mano tikėjimą. Padėk man dar labiau Tavimi pasitikėti.
Ps 116, 1–6. 8–9; Mt 9, 1–8
Penktadienis, liepos 5
Mt 9, 9–13
Sek paskui mane! (Mt 9, 9)
Šiandien įsivaizduok save Mato vietoje. Girdėjai pasakojimų apie tą Jėzų, stebukladarį, kuris, kaip kai kurie žmonės tiki, veikiausiai yra Mesijas. Jis atveria neregiams akis, kalba apie Dievo atleidimą ir gailestingai elgiasi su vargšais bei atstumtaisiais. Dabar Jis artinasi prie tavęs ir iš pradžių atrodo, kad ruošiasi praeiti pro šalį.
Bet tada Jis sustoja, pažvelgia tiesiai į tave ir taria: „Sek paskui mane.“ Tave užklupo nepasiruošusį: Kodėl Jis man tai sako? Aš niekad anksčiau nesu Jo sutikęs.
Tave užplūsta ir kiti klausimai: Kodėl aš? O kas bus dėl visų mano nuodėmių ir klaidų? Aišku, Jėzus turėtų žinoti, kas aš esu, ir visa, ką esu padaręs. Ir net jeigu nežino, Jis turėtų susiprasti, kokiai draugijai priklausau.
Bet kai pažvelgi Jam į akis, imi jaustis ramus. Tiksliai nežinai, iš kur ta ramybė ateina, tačiau suvoki, kad tau nebūtina žinoti visų atsakymų prieš ištariant Jėzui „taip“. Šis žmogus kažkuo ypatingas – tu tiesiog Juo pasitiki.
Juokinga, nes kai tik susigaudai, jog tau nereikia atsakymų, tavo mintyse jie ima klostytis: Jėzus renkasi mane, nes myli. Taip, Jis žino visa, ką esu padaręs. Kad rūpinausi patenkinti savo, o ne kitų poreikius. Kad žeidžiau žmones savo žodžiais ir veiksmais. Ir vis dėlto Jis prašo mane prie Jo prisidėti.
Turbūt Jis mane kviečia Juo sekti, nes žino, kad galiu pasikeisti. Sako, kad Jo Tėvas yra kupinas gailestingumo, ir jei aš atgailausiu ir tikėsiu Jo žinia, galiu iš tiesų įeiti į Dievo Karalystę. Pirmąkart išgirdęs tuo nepatikėjau. Kaip Dievas galėtų man atleisti? Bet dabar Juo tikiu. Dabar žinau, kad galiu tapti toks, kaip Jis: mylintis, geras ir dosnus. Žinau, kad galiu įsitraukti į Jo misiją pasiekti kitus žmones, tokius kaip aš.
Taip, esu pasirengęs nusigręžti nuo savo senojo gyvenimo. Noriu sekti Jėzumi. Noriu Jam atiduoti savo gyvenimą.
Jėzau, kaip pakvietei Matą Tavimi sekti, taip kvieti ir mane. Šiandien atnaujinu savo „taip“ Tau.
Pr 23, 1–4. 19; 24, 1–8. 62–67; Ps 106, 1–5
Šeštadienis, liepos 6
Pr 27, 1–5. 15–29
Ar tai tu mano sūnus Ezavas? (Pr 27, 24)
Jokūbas būtų padaręs bet ką, kad tik pirmautų. Stengdamasis gauti savo tėvo Izaoko priešmirtinį palaiminimą, o su juo – gausų turtą, jis nusirito iki to, kad apsimetė savo broliu Ezavu ir pavogė jo vietą šeimoje. Pirmagimio turtai ir vardas jam buvo tikrai svarbiau, nei namų šiluma ir broliški ryšiai.
Bet pažvelgę į jo gyvenimo pabaigą pamatytume visai kitokį žmogų. Nors į jo gerovę kėsinosi baisus badas, Jokūbas labiau rūpinosi ne savo nuosavybe, o kaip išlaikyti šeimą drauge (plg. Pr 42–47). Jis nenorėjo visų savo sūnų išsiųsti į Egiptą pirkti maisto, ypač jis troško išlaikyti jauniausiąjį, Benjaminą, saugiai namie prie savęs. Jis negalėjo pakelti nė minties, kad praras dar vieną vaiką, kaip manė praradęs Juozapą.
Nors pagal seną tradiciją savo medžiaginę nuosavybę Jokūbas laikė Dievo palaiminimu, bėgant laikui jis suprato, jog didžiausias palaiminimas buvo Dievo jam duota šeima. Akivaizdu, tai nebuvo tobula šeima. Kai kurie jos nariai vienus mėgo labiau, kitus vertino mažiau, būta apmaudo ir pykčio. Bet Jokūbo veiksmai galiausiai parodė, kad šie santykiai, nors ir turintys trūkumų, buvo nepalyginamai brangesni, nei medžiaginiai turtai, kuriuos jis įgijo apgavęs savo tėvą ir brolį.
Mes visi galėtume įsijausti į Jokūbo patirtą širdies perkeitimą. Nejaugi kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip neišmokstame vertinti žmones labiau negu daiktus? Galbūt būdami vyresni suvokiame, jog tie dalykai, kurių vaikėmės jaunystės dienomis, nėra tokie svarbūs, kaip manėme. Atrandame, kad siekta gausa – karjera, daiktai ar turtas – nėra tokia vertinga, kaip artimiausi mūsų santykiai. Toliau pradedame matyti, koks svarbus yra mūsų santykis su Jėzumi.
Mokykimės iš Jokūbo. Nepamirškime branginti to, kas svarbiausia. Nors esame dėkingi Dievui už visus medžiaginius palaiminus, bet dar labiau dėkokime Jam už mūsų santykius. Pirmiausia dėkokime Dievui už santykį su Juo, tačiau taip pat dėkokime ir už visus žmones, kuriuos Jis mums gyvenime atsiuntė.
Viešpatie, dėkoju Tau už visus palaiminimus, ypač už Tavo draugystės dovaną.
Ps 135, 1–6; Mt 9, 14–17
Sekmadienis, liepos 7
Gal 6, 14–18
Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi (Gal 6, 14).
Bažnyčia Galatijoje patyrė sunkumų. Tos vietos žmonės mielai priėmė paprastą Pauliaus žinią: Jėzus Kristus mirė dėl jų nuodėmių, prisikėlė dėl jų išganymo ir dabar kviečia juos priimti išganymą per tikėjimą ir krikštą. Bet, Pauliui palikus Galatiją, kiti žmonės atvyko skelbti painesnės žinios: jei nepriimsite viso žydų įstatymo, ypač apipjaustymo, jūsų išganymas bus nevisiškas. Tapdamas krikščionimi drauge turi tapti Abraomo vaiku – atsiversti į žydų tikėjimą.
Apie tai išgirdęs Paulius tuoj pat išsiuntė griežtą priekaištaujantį laišką. „Nejaugi jūs tokie neprotingi? – klausė jis. – Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki“, ne tik tie, kurie apipjaustyti (Gal 3, 3. 7).Anot Pauliaus, kalbama apie pačią Evangelijos šerdį. Jei galatai priimtų apipjaustymą, jie tęstų seną žydų ir pagonių susiskaldymą, kurio sunaikinti atėjo Jėzus. Maža to, jie puoselėtų melą, kad Jėzus priklauso tik tam tikrai žmonių grupei. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).
Tai yra viena galingiausių mūsų tikėjimo tiesų: Kristuje kiekviena atskirtis, kiekvienas susiskaldymas yra nuplaunamas. Būti krikščionimi nereiškia spręsti, kas yra „viduje“ ir kas „išorėje“. Taip pat nėra skirtingų tikinčiųjų „lygių“ ar „klasių“. Tiesiog esame drauge. Visi vienodai esame nusidėjėliai, lygiai Dievo mylimi ir gavę atleidimą per kryžių. Vienintelis klausimas, ar priimsime šį išgelbėjimą ir leisime Dievo meilei gydyti pasidalijusias mūsų širdis ir keisti skaldančius mūsų veiksmus.
Paulius niekuomet nenorėjo „girtis“ dėl ko nors, kas jį darė ypatingą ar geresnį nei kiti (plg. Gal 6, 14). Gailestingos, išlaisvinančios ir perkeičiančios Dievo meilės dovana švietė ryškiau nei visa kita.
Ši meilė ir tau pasiekiama šiandien Mišiose. Ateik ir paragauk. Leisk jai sunaikinti bet kokį tavo širdyje esantį susiskaldymą.Jėzau, paversk mane meile!
Iz 66, 10–14; Ps 66, 1–7. 16. 20; Lk 10, 1–12. 17–20
Pirmadienis, liepos 8
Pr 28, 10–22
Tai ne kas kita kaip... dangaus vartai! (Pr 28, 17)
Ar žinojai, kad visame pasaulyje yra dangaus vartų? Tos vietos yra šventos, nes Dievas ten esti ypatingai arba ten įvyko kas nors ypatingo. Prisimink Šventojo Kapo bažnyčią Jeruzalėje, vietą, kurioje Jėzus mirė ir prisikėlė. Arba Fatimą ir Lurdą, kur pasirodė Marija. Arba Asyžių, kur gyveno šventasis Pranciškus. Dievo galia tose vietose yra tokia didžiulė, kad pati vieta tampa šventa žeme.
Beje, ne visos šventos vietos yra tokios garsios kaip Asyžius ar Lurdas. Šiandienos pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip Jokūbo susitikimas su Dievu nesvetingoje dykumos aplinkoje tą vietą pavertė šventa. Jokūbui padėjus galvą ant akmens, Dievas atėjo pas jį sapne ir pažadėjo išlaikyti sandorą, kurią buvo sudaręs su Abraomu. Dėl šios patirties ir regėjimo, kuriame matė kopėčias, vedančias į aukštybes, Jokūbas tą vietą pavadino dangaus vartais (plg. Pr 28, 17).
Jokūbo patirtis mums parodo, jog bet kuri vieta gali tapti šventa – netgi tavo namai. Kai išsiugdai įprotį ateiti pas Jėzų maldoje ir šlovinti Jį savo namuose, tu juos paverti ypatinga, pašventinta vieta. Tai įgauna naują prasmę, nes Jėzus esti tiesiog ten, kur gyveni.Žinoma, namuose daug kas pernelyg įprasta, daug kas blaško, kartais būna sunku juose patirti Dievo artumą. Štai kodėl yra svarbu išskirti specialią vietą tik Jam, net jei tai tėra mažas tylus kampelis. Laikyk ten Bibliją ir ikoną arba kryželį. Kasdien atėjęs į savo maldos kampelį įsivaizduok, kad ten su tavimi yra Jėzus. Gali net priešais pasistatyti kėdę, tarsi Jam skirtą vietą. Sėdėdamas priešais tą kėdę, įsivaizduok Jėzų, žvelgiantį į tave su meile. Koks jausmas, kai Jis palinksta prie tavęs, kad tave išgirstų? Kaip Jis tau atsako?
Ar gyventum dideliame dvare ar ankštame bute, ar jaukiame namelyje, ar gulėtum ligoninės palatoje, ar būtum uždarytas kalėjimo kameroje – tavo namai gali tapti šventi. Gali atrasti savo vartus į dangų.
Viešpatie, dėkoju, kad priimi kvietimą kasdien ateiti į mano namus.
Ps 91, 1–4. 14–15; Mt 9, 18–26
Antradienis, liepos 9
Pr 32, 23–33
Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros (Pr 32, 25).
Kokia keista istorija! Grumtynės vidurnaktį su „kažkokiu vyru“ galėtų būti ištrauka iš įtempto veiksmo romano: nuožmios imtynės tamsoje su paslaptinga figūra, nėra, kas galėtų padėti, nėra nė kaip tai paaiškinti. Iš pasakojimo nesužinome, dėl ko kilo jų nesantaika, tačiau aišku, kad Jokūbui tai buvo gyvybiškai svarbu. Nors ir buvo pavargęs, perkraustęs visą savo šeimą ir nuosavybę, Jokūbas galynėjosi su juo iki pat ankstyvo ryto.
Ar kada nors jauteisi pats patekęs į panašias grumtynes? Ir ne su kuo kitu, o su pačiu Dievu? Nori atsakymų į klausimus, kurie neturi akivaizdaus sprendimo: Viešpatie, ko Tu nori mano gyvenimui? Ką man daryti su šia grėsminga diagnoze? Kaip man auginti ypatingų poreikių turintį vaiką ar rūpintis ligotais tėvais? Tu vis klausinėji, bet galbūt jautiesi kaip Jokūbas: vienišas, tamsoje, laukiantis atsakymų, kurie, rodos, niekada neateis.
Jei tai išgyveni, nepasiduok. Grumkis! Dėkok Viešpačiui, kad Jis praeityje tavimi pasirūpino. Pasakok Jam apie savo dabartines baimes ir dvejones. Pasitikėk, kad Jis yra tavo patiriamoje situacijoje ir nepaliks tavęs vieno kapanotis. Galbūt Viešpats tyli, kad pats rastum atsakymą. Arba Jis gali tau atsakyti kitu klausimu. Vis dėlto vienaip ar kitaip Jis parodys tau kelią į priekį.
Kiekvienoje situacijoje, už kiekvienos naštos ar klausimo slypi šis patvirtinimas: Dievas tave myli ir yra tau ištikimas. Savo laiku Jis ištrauks į šviesą tai, kas dabar skendi tamsoje. Nors Jokūbas klausė, tas vyras nepasakė jam savo vardo. Vis dėlto tyloje, ištvermingai kovodamas, Jokūbas pats priėjo atsakymą: jis grūmėsi su Dievu. Ir todėl Jokūbas priėmė savo gyvenimą kaip dovaną, palaiminimą To, kuris su juo grūmėsi.
Tikiu, Viešpatie, kad mane myli. Padėk man nepaliauti grumtis dėl reikiamų atsakymų.
Ps 17, 1–3. 6–8. 15; Mt 9, 32–38
Trečiadienis, liepos 10
Mt 10, 1–7
Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė (Mt 10, 7).
Koks didus įsakymas! Jėzus sušaukia dvylika apaštalų, kad galėtų siųsti juos skelbti, jog per Jį atėjo Dievo Karalystė. Jėzus nori, kad mokiniai, kaip ir Jis pats, kalbėtų drąsiai, su dideliu pasitikėjimu ir valdžia.
Įsivaizduok save apaštalų vietoje – kaip jie turėjo jaustis? Iki šiol Jėzus juos vedė, mokė, savo pavyzdžiu rodė, kaip dalytis Gerąja Jo Karalystės Naujiena. Dabar jie patys turės rodyti kelią. Bet Jėzus nesako „Žinau, tai skamba gana baugiai, taigi nesijaudinkite, jei dar nesijaučiate pasiruošę. Neprivalote eiti, jeigu nenorite.“ Jis mokinius paruošė ir jais visiškai pasitiki, tiki, kad jie gali atlikti tai, ko prašomi. Taigi Jėzus greičiau ne siūlo, bet meta iššūkį.
Ar žinai, kad Jėzus nori to paties ir tau? Nesvarbu, kad nesijauti ypač apdovanotas ar gerai pasirengęs kokiam nors Dievo duodamam darbui. Ar Jis prašytų tavęs mokyti vaikučius tikėjimo, ar pasidalyti Šventojo Rašto ištrauka su kuriuo nors sunkumų patiriančiu žmogumi, ar įsitraukti į parapijos misiją lankant kalėjimą, tu to nedarysi vien savo jėgomis. Kaip ir pirmuosius mokinius, Jėzus tave siunčia eiti su Jo valdžia (plg. Mt 10, 1). Per Šventąją Dvasią Jis duos tau visas reikalingas dovanas.
Žinoma, tu tikriausiai ne kartą suklysi ir pakeliui klupinėsi. Galbūt šnekėsi neaiškiai, o gal reiks išmokti skirti laiko išklausyti. Bet viskas gerai. Jei tavo ribotumas neerzina Jėzaus, neturėtum dėl jo irzti pats. Bažnyčios istorijoje buvo daug asmenybių, gebėjusių, nepaisant jų trūkumų bei silpnybių, skelbti Dievo žodį ir daryti Jo darbus pasaulyje.
Taigi, kai pajusi, jog Dievas tave prašo padaryti ką nors, kam nesijauti pasiruošęs, neleisk nesėkmės baimei ar nevisavertiškumui tavęs sustabdyti. Ženk tikėjimo žingsnį ir daryk, ką gali geriausia, nes tavo „geriausia“ Viešpačiui visuomet yra pakankamai gerai!
Jėzau, dėkoju, kad manimi pasitiki! Eisiu ten, kur mane siunti!
Pr 41, 55–57; 42, 5–7. 17–24; Ps 33, 2–3. 10–11. 18–19
