Straipsniai

Kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap.
„SKELBIAME KRISTŲ JĖZŲ“

Ekumeninį judėjimą nuo pat pradžių sudarė du lygiai svarbūs elementai: oficialus, doktrininis ekumenizmas ir dvasinis ekumenizmas. Dokrininis ekumenizmas plinta daugiausia tarp teologų ir Bažnyčios vadovų, o dvasinis ekumenizmas įtraukia kiekvieną tikintįjį. Būtent šiuo įsitikinimu remiasi Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Dvasinis ekumenizmas apima įvairiopas iniciatyvas, sukviečiančias skirtingų Bažnyčių krikščionis drauge melstis ir skelbti Evangeliją, neturint jokių prozelitiškų užmačių (t. y. ketinimo pritraukti į savo Bažnyčią) ir žmonėms liekant visiškai ištikimiems savo Bažnyčioms. Prisikėlęs Viešpats šiandien daro tą pat, ką darė Bažnyčios pradžioje. Siunčia savo Dvasią ir teikia charizmas pačių įvairiausių Bažnyčių tikintiesiems, kaip ir Sekminių dieną Kornelijaus namuose. Negi nematysime to kaip ženklo, raginančio mus priimti ir pripažinti juos kaip brolius ir seseris, nors visi dar tebekeliaujame į pilnatviškesnę regimą vienybę?

Dorothy Garrity Ranaghan
„KAD JIE BŪTŲ VIENA“

kodėl Jėzui taip rūpi vienybė? Kad pasaulis įtikėtų, jog Tėvas Jį siuntė (plg. Jn 17, 21). Mūsų tarpusavio meilė, ypač įveikianti denominacijų ribas, liudija Viešpaties galybę ir meilę. Nepažįstantiems Jėzaus savo vienybe parodome Dievo galybę suvienyti ištisus amžius susiskaldžiusius žmones. Kvietimas į krikščionių vienybę yra ne tik įšaknydintas Rašte, tai pamatinis Bažnyčios mokymas. Kitaip tariant, pašaukimas darbuotis dėl krikščionių vienybės yra ne pasirinktinis, jis – esminis.

Susan Heuver
DOVANŲ MAINAI

Šventasis popiežius Jonas Paulius II ekumeninį dialogą pavadino dovanų mainais (plg. Ut unum sint, 28). O kur geriau atrasti tarpusavio dovanas ir jomis keistis, jei ne krikščioniškoje draugystėje? Per santykius sutinkame savo broliuose bei seseryse patį Jėzų ir atrandame palaiminimų lobyną, kurio gėrybėmis apdovanoti Dievas trokšta visus mus.

Bruno Moriconi OCD
PSALMIŲ MALDA

(Tęsinys)

Izraelis ilgai klausėsi Dievo, nuolat jį atitraukiančio nuo blogų kelių ir siunčiančio jam pranašus. Klausydamasis jis išmoko drąsos atverti širdį Dievui ir žodžių savo džiaugsmams ir skausmams išsakyti. Izraelis suvokė, kad negana nustatytų aukų, formalių gestų, reikia žodžių, kylančių iš artimo, nors ir sunkaus santykio, bet draugiško, taikingo ir pastovaus. Taigi reikia mokėti Dievo kalbą, kad galėtum su Juo kalbėtis. Nesuklysime sakydami, kad Izraelio psalmininkai išmoko šią kalbą visos žmonijos labui.