Straipsniai

NERIMSTANTI ŠIRDIS
Prarastas ir atrastas sūnus

Šimtus kartų girdėtas Jėzaus palyginimas apie sūnų palaidūną (plg. Lk 15, 11–32) niekada nenustoja paveikumo. Jis populiarus netgi tarp netikinčiųjų. Šią Gavėnią jį nuodugniau pagvildensime, kad ištirtume savo širdis ir atsilieptume į pranašo Joelio raginimą, nuskambantį Pelenų dieną: „Grįžkite pas mane visa širdimi“ (Jl 2, 12). Pirmajame straipsnelyje apmąstome jaunėlio sūnaus elgesį, jo veržimąsi iš Tėvo namų ir viską praradus sugrįžimą namo.

APSUNKUSI ŠIRDIS
Sūnus, gyvenantis kaip vergas

Kokie skirtingi abu palyginimo sūnūs! Vyresnysis sūnus neieškodamas atvangos dirbo laukuose šeimos labui. Tačiau jo širdis buvo apkartusi. O jaunėlis išsireikalavo savo palikimo dalį ir išleido ją palaidai gyvendamas (plg. Lk 15, 13). Nors ir labai skirtingi, abu sūnūs širdyje jautė nepasitenkinimą: jie nesuvokė, koks palaiminimas būti tėvo sūnumi ir gyventi jo namuose. Įvairiais gyvenimo tarpsniais galime tapatintis tai su vienu, tai su kitu sūnumi. Šiame straipsnelyje apmąstydami vyresnėlio elgesį klausiame savęs, kas mane atskiria nuo Dievo ir nuo kitų, kodėl neįstengiu gyventi kaip mylimas dangiškojo Tėvo sūnus ar dukra?

TĖVAS BĖGA IR APKABINA
Atjaučiantis ir gailestingas Dievas

„Vienas žmogus turėjo du sūnus“ (Lk 15, 11). Apie juos jau kalbėjome. Bet ne jie čia svarbiausi. Šį pasakojimą tinka vadinti ir palyginimu apie tėvą „palaidūną“, mat iš tiesų tai jis čia pagrindinis veikėjas. Jėzus šį palyginimą papasakojo Rašto aiškintojams ir fariziejams, nes norėjo, kad jie suprastų dangiškojo Tėvo širdį. Kad Jis yra Dievas, kuris savo meilę ir gailestingumą mums dovanoja taip dosniai, kad tai gali mus beveik papiktinti, kaip šis pasakojimas papiktino kai kuriuos pirmuosius klausytojus.

Tėvas Mike Schmitz
PRISIKĖLIMO LIUDYTOJAI
Apaštalai mus moko, kaip ištverti tikėjime

Pastaraisiais laikais daugelis iš mūsų geriau įsisąmonino, kad pasaulyje esama dalykų, kurie gali mus nužudyti, nutraukti mūsų gyvybę. Įmanoma ne tik tai, kad žūsime ar mirsime, bet ir kad mirsime ar žūsime vieni, o tai kelia dar didesnę baimę. Tačiau apie tai mąstyti švenčiant Velykas ne taip baugu, nes yra vienas viską keičiantis dalykas – tai Jėzaus prisikėlimas. Iki pat prisikėlimo Jėzumi galima domėtis, bet Jo nepaisyti, Juo netikėti. Jis mums vis dar gali būti tik puikus gydytojas, nuostabus mokytojas ir pranašas. Tačiau prisikėlimas arba įvyko, arba neįvyko. Arba tai tiesa, arba netiesa; negali būti ir viena, ir kita. Jėzaus prisikėlimas yra istorinis faktas. Esu krikščionis, nes krikščionybė yra įsišaknijusi istorijoje. Ji įsišaknijusi faktais.

Tėvas Mike Schmitz
KĄ MUMS DABAR DARYTI?
Jėzaus prisikėlimas duoda mums atsakymą

Per kiekvienas Velykas užduodame tą patį klausimą: „Ką dabar daryti?“ Ir gauname atsakymą: „Eikite ir pasakykite mano broliams“ (Mt 28, 10). Eikite ir pasakykite jiems, kad Jėzus nemirė. Jis yra gyvas. Ir Jis eina pirma jūsų. Liepkite jiems tikėti ir turėti drąsos. Liepkite turėti vilties ir nebijoti. Nes prisikėlimas yra pažadas, kad yra daugiau.