Meditacijos
Penktadienis, kovo 1
Mt 21, 33–43. 45–46
Ar niekada nesate skaitę Raštuose: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“ (Mt 21, 42)
Jėzus stebėjosi aukštųjų kunigų ir vyresniųjų reakcija į Jo papasakotą palyginimą. Jis tikrai nebūtų nustebęs, jeigu mirties bausmės vynininkams būtų pareikalavęs koks Romos kareivis. Bet šie vyrai buvo Viešpaties kunigai, turėję rodyti šventumo pavyzdį, turėję pažinti Dievą ir – svarbiausia – turėję skleisti Dievo gailestingumą.
Jėzus apstulbo, kad vyresnieji niekaip nesupranta tokio paprastučio dalyko: Dievas, vynuogyno šeimininkas, neketina sunaikinti tų, kurie nužudė Jo tarnus ir net Jo Sūnų. Priešingai – Jis ketina juos atpirkti. Dievas tai įvykdys per „atmestą akmenį“ – nužudytą Sūnų, – paversdamas Jį kertiniu akmeniu savo išganymo plane (plg. Mt 21, 42). Išganytojas ateis ne sunaikinti piktadarių, bet pasiduoti į jų rankas. Ateis ne keršyti, prisidengęs teisingumo kauke, bet paprašyti jiems atleidimo ir suteikti ramybės: „Tėve, atleisk jiems“ (Lk 23, 34); „Ramybė jums!“ (plg. Jn 20, 21).
Nūdienos pasaulyje mes kartais labai supanašėjame su tais Rašto aiškintojais ir vyresniaisiais, kai, viena vertus, meldžiame Dievą sustabdyti brolžudiškus karus ir suteikti pasauliui ramybę, o, kita vertus, prašome Dievą nepamiršti griežtai pamokyti ir nubausti niekadėjus bei nusidėjėlius, nepagailėti jiems savo rūstybės ugnies. O Jis neša meilę ten, kur viešpatauja neapykanta, atleidimą – kur įsigalėjęs keršto troškimas. Kur tikimės Tėvo įtūžio, Jis lieja gailestingumą ir skatina mus daryti tą patį: atleisti kitam ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus (plg. Mt 18, 22).
Per šias likusias Gavėnios savaites dažniau stabtelėk ir pažvelk į Jėzų ant kryžiaus. Pagalvok, kiek daug Jis padarė, kad išgelbėtų tave, tavo draugus ir neprietelius. Jis sutiko būti atmestas, kad mes būtume priimti į Tėvo namus. Jis nusižemino iki mirties, kad mes būtume išaukštinti iki amžinybės. Melskime malonės būti panašūs į Jį, gailestingumo ir teisingumo sparnai tegu pakelia mus į Jo Artumą.
Viešpatie, su baiminga pagarba žvelgiu į Tavo meilės apstybę. Suteik ir man malonę dosniai mylėti, atleisti ir, jei reikia, sau pačiam paprašyti atleidimo.
Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28; Ps 105, 16–21
Šeštadienis, kovo 2
Lk 15, 1–3. 11–32
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. (Lk 15, 20)
Sūnaus palaidūno istorija atsikartoja ir mūsų laikais. Iš namų bėga paaugliai, kad pagąsdintų tėvus, kitus suvilioja žadamas atlygis už darbą užsienyje. Vergovė iš pasaulio dar neišgaravo, ji įgijo daugybę pavidalų ir kaukių. Jauni suaugusieji nori pradėti gyvenimą iš naujo, išvyksta į tolimą šalį, nutraukia bet kokius ryšius su gimtine.
Būna, kad šeimos tėvas tampa palaidūnu – iš puikybės arba iš nevilties. Adomo vaikai ir šiandien pasiduoda senojo žalčio mąstysenai: jei turi ne viską, tai neturi nieko. Kad turėtų, dirba keliose darbovietėse, kol perdega. O tada reikia apsispręsti, ką daryti toliau. Liūdna, kad kai kas pasirenka „lengviausią“ išeitį – atsisveikina su šiuo gyvenimu, kiti pasirenka – benamystę, treti – priklausomybes.
Puikybė tampa didžiausia kliūtimi sugrįžti ir priimti sugrįžusį. Gėda pareiti namo tuščiomis rankomis, sugrįžti po kelerių užsienyje praleistų metų be solidžios banko sąskaitos, be dovanų artimiesiems. Gėda paprašyti atleidimo už tai, kad sunkiausiu šeimai momentu nėrei į krūmus, pabėgai, dezertyravai ieškodamas nuotykių.
Ar toks palaidūnas pagalvoja apie pasilikusiųjų gėlą, širdies gelmėje slepiamą kaltės jausmą? Nors sakoma: iš akių ir iš minčių, – pamiršti iškeliavusius nėra lengva. Gerus du dešimtmečius LNK ir LRT gyvavo laida „Atleisk“, vėliau pakeitusi pavadinimą į „Nacionalinę paieškų tarnybą“, padėjusi susitaikyti ne vienai šeimai, surasti pradingusius giminaičius ar draugus. Išgirstos istorijos ne vienam išspaudė džiaugsmo ir vilties ašarą.
Tėvas išbėga pasitikti pareinančio sūnaus palaidūno, apkabina jį, pabučiuoja. O vyresnysis brolis? Jis dar nėra toks gailestingas, kaip Tėvas. O mes? Evangelija šiandien mus ragina „grįžti namo“, net ir tuos, kurie niekada nebuvo iš jų išėję. Ragina „pulti ant kaklo“ ir apkabinti sugrįžtančius brolius ir seseris. Ir tik tada nurimusia ir nuolankia širdimi aukoti Dievui savo auką, savo gyvenimą.
Jėzau, parodyk man kelią pas Tėvą, palydėk mane pas Jį. Nedrąsu grįžti, bet įsidėsiu atgailos žodį, pareisiu sugrudusia širdimi ir būsiu apkabintas...
Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103, 1–4. 9–12
Sekmadienis, kovo 3
1 Kor 1, 22–25
Pašauktiesiems <...> mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. (1 Kor 1, 24)
Vakar Evangelija mus šaukė sugrįžti į Tėvo namus, taigi ir į Bažnyčią. Šiandien per apaštalą Paulių skelbia Kristų – tikrąją Dievo galybę ir tikrąją Dievo išmintį.
Dievo išmintį apreiškia Jo įstatymai, atskleisdami, kokio gyvenimo Jis linki savo vaikams: mylėti Tėvą ir vienas kitą. Kas tobuliausiai juos įvykdė? Žinoma, Jėzus. Ir žodžiai, ir darbai, ir ženklai, ir stebuklai – viskas Jo viešojoje veikloje liudijo, kas yra meilė Dievui, kas yra Dievo meilė mums, kaip tobulai mylėti artimą, parodyti meilę „iki galo“ – iki mirties ant kryžiaus.
O kaip per Jėzų pasireiškia Dievo galybė? Žvelgiant pasaulio akimis, Jis buvo galingas darbais ir žodžiais savo žemiškojo gyvenimo dienomis, bet to gyvenimo pabaiga – visiško bejėgiškumo įkūnijimas. Evangelijoje pažadėjęs per tris dienas atstatyti sugriautą šventyklą (plg. Jn 2, 21), Jis bejėgiškai tris valandas kybos nukryžiuotas ir mirs, tarsi kaip visi. Galbūt vertėjo nužengti nuo kryžiaus? Tada visi būtų įtikėję, pamatę, koks Jis galingas, koks stiprus...
Bet Dievo mintys pranoksta žmogaus mintis, į šlovę Jis eina tuo keliu, kurio žmonės dažniausiai vengia. Ar tau neatrodo, kad dieviškoji Kristaus galybė labiausiai pasireiškė, kai Jis buvo plakamas, vainikuojamas erškėčiais, kai nešė kryžių? Žmogus tokios kančios nieku gyvu nepakeltų, tai neįmanoma. Jėzaus fizinę gyvastį kančios metu palaikė Dievo Dvasia.
Šiandien su ta pačia Dvasia per Jį, su Juo ir Jame liudykime pasauliui Dievo išmintį ir galybę. Nesiteisinkime silpnumu. Ligonio jėga – pasitikėjimas slaugytojais ir malda, turtuolio išmintis – parodytas dosnumas vargstančiam kaimynui. Leisk mums nešti meilę ten, kur viešpatauja neapykanta.
Jėzau, įliek man savo išminties ir stiprybės, kad galėčiau šiomis dovanomis dalytis su kitais.
Iš 20, 1–17; Ps 19, 8–11; Jn 2, 13–25
Pirmadienis, kovo 4
ŠVENTASIS KAZIMIERAS, LIETUVOS GLOBĖJAS
Fil 3, 8–14
Aš visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. (Fil 3, 8)
Šiandien švenčiame Lietuvos Globėjo karalaičio Kazimiero (1458–1484) iškilmę. Šventasis karalaitis nepritekliumi nesiskundė, o savo sumanumu net ir valstybės iždo skolas sumažino. Vienintelis nuostolis ir nesėkmė – karinė išvyka į Vengriją, siekiant užimti karaliaus sostą. Tai leido perkainoti vertybes ir dar labiau atsigręžti į Viešpatį.
Žvelgiant į brandžiuosius viduramžius ir Renesansą, žavi to meto jaunuolių branda ir uolumas. Kokį trylikametį šiandien mama išleistų į karą Ukrainoje? Koks septyniolikmetis Lietuvos prezidento sūnus imtųsi atsakomybės pavaduoti tėvą, išvykusį į užsienio kelionę? Kazimieras drauge su tėvu dalyvaudavo Seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais.
Rūmų prabanga Kazimiero netraukė, lėkštos pramogos – juo labiau. Karalaitis troško remtis ne nuosavu teisumu, bet tuo, kuris ateina iš tikėjimo Kristumi (plg. Fil 3, 9). Jis mezgė asmeninį santykį su Dievu, šiai bendrystei skirdamas nakties valandas: miesto sargai jį dažnai rasdavo suklupusį prie uždarytų Vilniaus katedros durų.
Būsimo valdovo ir nuolankaus krikščionio elgsenos darną daugiausia lėmė paties Kazimiero suformuluotos taisyklės: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą.“ „Nieko nėra garbingiau pasaulio valdovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje.“ „Verčiau mirti, negu nusidėti.“
Kazimieras šiuos principus ne šiaip sau deklaravo ir skelbė, jų nuoširdžiai laikėsi. Kartu su apaštalu Pauliumi galėjo drąsiai tarti: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose“ (Fil 3, 10). Kančios karalaičio gyvenime netrūko: 1483 metų pradžioje atsirado pirmieji džiovos požymiai. Ligos išsekintas 1484 metų kovo 4 dieną užgimė dangui Gardine. Palaidotas Vilniaus katedroje, o šventumo garsas prie jo kapo pritraukė būrius piligrimų.
Gailestingasis Dieve, suteik malonę, kad, sekdamas šventojo karalaičio Kazimiero pėdomis, noriai vykdyčiau Tavo įsakymus ir mylėčiau Tave labiau už viską.
Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Jn 15, 9–17
Antradienis, kovo 5
Dan 3, 25. 34–43
Atgailaujanti širdis ir nuolanki dvasia <...> – tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje. (Dan 3, 40)
Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas (dar vadinami Hananiju, Azariju ir Mišaeliu) buvo „ugnyje“, nors tam tikra prasme visi to meto tremtiniai Babilonijoje vaikščiojo tarsi ant žarijų ar peilio ašmenų. Panašias patirtis prisimena ir tie, kam teko gyventi sovietmečio Lietuvoje, ypač XX amžiaus viduryje, Sibiro tremtiniai. Suvaržyti kunigai ir tikintieji, menkos galimybės melstis, ant Prisikėlimo bažnyčios bokšto šūkis „Šlovė TSKP!“ Vietoj tikrojo tikėjimo – ateizmo stabmeldystė.
Trys narsūs hebrajų jaunuoliai atsisakė nusilenkti stabui ir buvo įmesti į krosnį – taip karštai iškūrentą, kad liepsnų liežuviai užmušė karaliaus tarnus, nešusius šiuos vyrukus į bausmės vietą. Prisišliejęs prie autoritarinės valdžios, žmogus tikisi išsaugoti sveiką kailį, deja, tai pavyksta ne visuomet. Vienintelė pagalba – Viešpats, Galybių Dievas.
Ir jie meldėsi – ne dejuodami iš skausmo, ne rėkdami iš baimės, bet šlovinimo ir garbinimo giesmes giedodami. Azarijas garsiai meldėsi visų trijų vardu. Jis pripažino, kad Dievas teisingai pasielgė su jais, leisdamas priešams pažeminti visą tautą už jos nuodėmes, išvaryti juos į svetimą kraštą. Dabar vienintelė jų auka – atsiprašymo žodžiai, sugrudusi širdis ir nuolanki dvasia (plg. Dan 3, 39).
Neįtikėtinas stebuklas, apie kurį esame skaitę tik pasakose – išlikti gyviems ugnyje. Tuo vaizdžiai iliustruojami Jėzaus žodžiai: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33). Dažnas mūsų vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu patenkame „į ugnį“ – beviltiškai ir bejėgiškai blaškomės trokšdami išsigelbėti, bet viskas veltui. Galbūt net melstis nepajėgiame.
Vargu, ar tokiu metu pagalvojame, ko Dievas nori iš mūsų. Bandome suktis iš padėties savo jėgomis. Pamėgink ilgesingu, maldaujančiu žvilgsniu pažvelgti Viešpatį, tylomis parodyk Jam, kad esi visiškai nuo Jo priklausomas. Taip tapsi Jo bendradarbiu ir pamatysi, ką Jis nuveiks tavo gyvenime.
Viešpatie, mokyk mane pasitikėjimo ir pasiaukojimo, kad ir džiaugsmo, ir skausmo valandomis atsiduočiau Tau.
Ps 25, 4–9; Mt 18, 21–35
Trečiadienis, kovo 6
Mt 5, 17–19
Kas šiuos paliepimus vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje. (Mt 5, 19)
Įsivaizduok, kad esi pakviestas į apdovanojimų ceremoniją. Ir ne kur kitur, o danguje. Apdovanojimus įteikia Viešpats – vyriausiasis ceremonmeisteris. Už ką? Už Dievo įsakymų ir paliepimų vykdymą. Smalsiai dairaisi ir spėlioji, kas bus tie laureatai, laimėtojai. Anglijos karalienė? Ursula von der Leyen? Volodymyras Zelenskis?
Pradedami skelbti nugalėtojai: pabėgėlis Ibrahimas iš Gvinėjos, kukli seselė vienuolė, nepanorėjusi garsinti savo vardo, viešbučio kambarinė Malgožata, dar keli paprasti žmonės, vienas kitas vyskupas, ak taip, Boduenas II – Belgijos karalius ir – ar tik nesapnuoji? – į sceną esi kviečiamas ir tu.
Sakysi – „neįmanoma“: tu nelaikai savęs didžiu, net tavo šeima nemano, kad esi ko nors vertas, darbdavys nesiteikia nei atlyginimo pakelti, nei aukštesnes pareigas patikėti. Bet gal atsimeni, kaip pranašas Samuelis buvo nusiųstas į Betliejų pas Jesę (Išają), kad pateptų karaliumi vieną iš jo sūnų? Vyresnieji – vyrai iš stuomens ir iš liemens – buvo Viešpaties „išbrokuoti“, pateptas jauniausias – piemenukas Dovydas, nes „Viešpats žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7).
Sakysi – „nenoriu girtis savo pasiekimais“, ir būsi teisus. Girtis savimi neturime dėl ko. Geri genai, tėvų auklyba nėra mūsų nuopelnas. Tačiau visi turime teisę girtis Viešpačiu ir Jam už viską dėkoti: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats“ (Lk 1, 48–49).
Dievo žvilgsnis į tavo širdį galbūt padės tau kitaip pamatyti ir save, ir artimą. Nuoširdžiai dalytis tuo, ką turi, ir nuolankiai dėkoti už tai, kuo su tavimi dalijasi kitas. Kartais tariama smulkmena gali pakeisti tiek mano, tiek kito gyvenimą. Šypsena ir geras žodis nusiminusiam – šviesos spindulys, teikiantis viltį. Manai, kad Dievas to nepastebi?
Mistikai sako, kad po mirties turėsime tris progas nustebti: danguje nepamatysime tų, kuriuos tikėjomės sutikti; bet pamatysime tuos, kurių sutikti nesitikėjome, o didžiausia nuostaba apims, kad ten pateksime mes.
Viešpatie, padėk man siekti ne laikinų apdovanojimų, bet amžinojo Tavo atlygio – Dangaus Karalystės.
Įst 4, 1. 5–9; Ps 147, 12–13. 15–16. 19–20
Ketvirtadienis, kovo 7
Lk 11, 14–23
Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto. (Lk 11, 23)
Šiandien kai kas sako: „Jei pamatyčiau stebuklą, įtikėčiau Jėzų.“ Jėzaus žemiškojo gyvenimo istorija to nepaliudija. Jo padaryti ženklai ir stebuklai sukeldavo prieštaringas reakcijas: vieni žavėjosi, kiti pyko. Iš nepasitikėjimo, iš pavydo, iš negebėjimo Jėzuje įžvelgti Dievo, ne vien žmogaus, veidą.
Stebuklų to meto žmonės tikrai troško, manydami, kad ženklai sustiprins jų tikėjimą. Jėzus darydavo stebuklus tik matydamas, kad jie tiki. Netikėjimas Jo nestebino, bet liūdino. Izraelitai nepriėmė Jėzaus dieviškumo, todėl kaltino Jį nebūtais dalykais – bendradarbiavimu su demonų kunigaikščiu Belzebulu (plg. Lk 11, 15). Viešpats skelbė, kad šis egzorcizmas atskleidžia, jog „prisiartino Dievo Karalystė“ (Lk 11, 20).
Jėzaus misija – vienyti žmones, surinkti avis į vieną avidę, rinkti, o ne sklaidyti. Ir tą Jis darė visais įmanomais būdais: išvarinėdamas demonus, kurie vargina žmones, susargdina juos, atskiria nuo bendruomenės, gydydamas raupsuotuosius, nebylius, akluosius, mokydamas savo klausytojus daryti Dievo darbus, t. y. tikėti Jį.
Mūsų pasaulyje labai aštri skaldytojo ir Vienytojo kova, kurios baigtis priklauso ir nuo mūsų, nuo to, kieno pusę palaikysime. Deja, šiuolaikiniai žmonės yra linkę vengti atsakomybės, nori būti geri ir kairiesiems, ir dešiniesiems, rinkti gyvenimo trupinius ne su Viešpačiu, bet su sielų priešu, o jais užspringę kaltina Dievą, kad neapsaugojo.
Kiek daug susiskaldymo ir išsibarstymo mūsų širdyje, aplinkoje, visuomenėje ir pasaulyje! Konkurencija, gandonešiai, pavydas, melas, pusiau pasakyta ar pusiau nutylėta tiesa – išradingai ir sumaniai priešas pasirenka savo ginklus, suranda silpniausią sielos vietą ir įsiveržęs supainioja mūsų mintis, žodžius ir darbus.
Bet argi jis laimės? Tikrai ne, nes pergalė priklauso Jėzui. Jei norime būti laimėtojai, statykime kartu su Juo Karalystę. Progų tam tikrai be galo daug: darbovietėje padrąsink kolegą, kuriam nesiseka, pasakyk gerą žodį kaimynui, nenorinčiam su tavimi bendrauti. Nelengva. Griauti visada lengviau negu statyti. O kas suteikia daugiau džiaugsmo?
Viešpatie, padėk man nešti susitaikymą ir rinkti ramybę, supratimą, meilę.
Jer 7, 23–28; Ps 95, 1–2. 6–9
Penktadienis, kovo 8
Oz 14, 2–10
Pasiimkite su savimi žodžius ir sugrįžkite pas Viešpatį. Sakykite jam: „Atleisk visas kaltes, priimk, kas gera.“ (Oz 14, 3)
Kai mus kas nors smarkiai įskaudina ir ateina atsiprašyti, susitaikyti, ne visada lengva patikėti žodžiais. Laukiame, kad geri ketinimai būtų palydėti bent nuoširdžiu gestu, dovana, patvirtinti balso intonacija ir kūno kalba. Žodis? Jis juk bevertis, pigus, nereikšmingas. VIII amžiuje prieš Kristų gyvenęs pranašas Ozėjas žodžių nenuvertina. Nors žmogaus tyla gali būti iškalbinga, be žodžių neapsieisime.
Izraelitams suklupus ant stabmeldystės akmens, pranašas paskelbė rūsčią Dievo ištarmę: „Sunaikinsiu tave, Izraeli! Kas tau gali padėti?“ (Oz 13, 9). Tačiau tuoj pat Viešpaties rūstybė išblėsta, Jis nereikalauja paršliaužti keliais, aukoti brangias atnašas, solidžia suma papildyti Šventyklos iždą. Tik ištark, balsiai įvardyk širdies skausmą, troškimą sugrįžti į santykį: gal ne iš karto išdrįsi kreiptis į Dievą „Tėve“, gal prašysi, kad bent samdiniu tave priimtų (plg. Lk 15, 19).
Dievas trokšta gyvo ir nuoširdaus santykio su savo tauta. Pranašas, perpratęs Jo mintį, nori, kad izraelitai suprastų, jog sugrįžimas pas Dievą – tai ne tik naujas, švarus jų istorijos puslapis, bet ir gijimo, išgydymo proceso pradžia. „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi“ (Oz 14, 5). Visi esame patyrę, kokie irzlūs ir pikti būna ligoniai, kaip sunku įtikti sergančiam, kai jokie vaistai, joks gydymas nepalengvina fizinio skausmo. Vidinį skausmą dažnai lydi kaltė ir gėda, tad jį ištverti dar sunkiau.
Pasiimk žodžius. Atsinešk juos prie klausyklos langelio ar į pokalbių kambarėlį pas Jėzų, prisidengusį kunigu. Kokius žodžius? Tiesius, aiškius, sąžiningus ir atvirus. Paprašyk, kad Šventoji Dvasia suteiktų drąsos įvardyti nuodėmes, klaidas ir silpnybes tikraisiais vardais, nesislėpti už žodžių. Į sugrudusios širdies lemenimą Dievas atsilieps gailestingumo, paguodos ir išrišimo žodžiais: „Eik ramybėje... Ir gyvenk, mylimas mano vaike!“
Šventoji Dvasia, padėk man su tiesa ir pasitikėjimu išpažinti savo nuodėmes, su džiaugsmu priimti atleidimą ir parodyti gailestingumą artimui žodžiais, darbais ir malda!
Ps 81, 6–11. 14. 17; Mk 12, 28–34
Šeštadienis, kovo 9
Lk 18, 9–14
Muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas. (Lk 18, 13)
Bažnyčia, joje vyksta sekmadienio šventosios Mišios. Galiniai suolai – pilnutėliai, o priekiniai kažkodėl tušti. Šiokiadienis. Didžiulė katedra, daug puošnių altorių, žmonės užeina pabūti tyloje, pamedituoti, uždegti žvakelę. O adoracijos koplyčia – tuščia, tik vienas kitas įsipareigojęs adoruotojas ištikimai eina maldos sargybą. Ir nežinia, ar žmonės nedrįsta artintis prie Viešpaties iš pagarbos ar iš netikro nusižeminimo, slapta vildamiesi, kad bus pastebėti ir pakviesti artyn: „Paskutiniai bus pirmi, pirmieji – paskutiniai.“
Iš tiesų mūsų santykį su Dievu parodo ne vieta bažnyčioje, ne mūsų laikysena per Mišias, bet kai kas gilesnio. Eime į Šventyklą, pažiūrėkime, kas tenai ir kaip meldžiasi. Perskaitykime Jėzaus palyginimą vaizduotės akimis.
Erodo atnaujinta Šventykla – didingas statinys. Įeiname pro Gražiuosius vartus ir patenkame į Moterų kiemą. Vyrai gali eiti tolyn, į siaurą Izraelitų kiemą, supantį pagrindinę Šventyklos dalį. Priešais aukurą stovi puošniai apsirengęs vyras – aiškiai matyti, jog tai be galo pamaldus žydas. Kas gi kitas drįstų atsistoti ant Kunigų kiemo slenksčio? O pačiame kamputyje, prie pat Moterų kiemo ribos, stovi kitas vyras. Eiti arčiau nedrįsta, nes anas turbūt jį tuoj pat išvytų.
Priekyje fariziejus, gale – muitininkas. Pirmasis dėkoja Dievui už savo išskirtinumą, kelia žvilgsnį aukštyn, bet širdis, apsunkusi nuo skambių pagyrų sau, tik ir dairosi, su kuo dar galėtų save palyginti ir dar labiau išaukštinti. Dėbteli į atokiai stovintį muitininką, o tas net nepastebi jo, nes visą dėmesį yra sutelkęs į Dievo gailestingumą: „Būk gailestingas man, nusidėjėliui!“
Kuo kliaujamės mes? „Tobulai“ įvykdytomis maldingomis praktikomis, maldų gausybe ir nepalaužiamu ryžtu viską pasiekti savo jėgomis, kaip tas savimana fariziejus, ar veikiau Dievo malone, kurios mums reikia kaip vandens, kaip oro, reikia kaip tam nusižeminusiam muitininkui? Taigi ką adoruoju – save ar Viešpatį?
O Dieve, kaip išgyvenčiau be Tavo meilės ir malonės! Su Tavimi viską galiu – net kitam būti gailestingas.
Oz 6, 1–6; Ps 51, 3–4. 18–21
Sekmadienis, kovo 10
Jn 3, 14–21
Dievas <...> atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, <...> turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3, 16)
„Laimingi, kurie tiki nematę“, – pasakys prisikėlęs Jėzus abejojusiam apaštalui Tomui. Evangelijoje pagal Joną randame daug pažadų tiems, kurie tiki Jėzų: jie turės amžinąjį gyvenimą, nepražus, nebus pasmerkti, iš jų vidaus „plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38), jie pažins tiesą, ir tiesa padarys juos laisvus (plg. Jn 8, 32), jie darys darbus, kuriuos darė Jėzus, ir dar už juos didesnius (plg. Jn 14, 12).
Tačiau žmonės – be galo skirtingi, skirtingas ir jų tikėjimo laipsnis, ir pats tikėjimo objektas. Netikinčiųjų nebūna. Sakoma, kad netgi ateistai tiki, jog Dievo nėra. Ką reiškia tikėti Jėzų? Juk neužtenka išpažinti: „Tu – Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16), neužtenka pripažinti Jo stebuklus, žavėtis išmintingais pamokymais. „Net demonai tuo tiki ir dreba“ (Jok 2, 19).
Tikėjimas yra valios aktas, apsisprendimas pasitikėti Tuo, kurį pažįstame ir mylime. Į tikėjimą ateiname per tarpasmeninį santykį žemėje – patyrę tėvų ir artimųjų meilę, iš jų pavyzdžio supratę, kad yra kai kas aukštesnis už juos, kurį jie tiki, kurį įtikime ir mes. Patys ieškome Jėzaus veido, asmeniško ryšio su Juo. Ir tas ryšys iš mažutės tikėjimo kibirkšties įplieskia didelę ugnį, iš esmės perkeičiančią mūsų mąstyseną ir elgseną.
Tikėjimas į Dievą, į Jėzų yra kai kas daugiau už intelekto pastangas, už valios aktą. Pasak šventojo Jono Henriko Newmano, tikinčiuoju netampama protu padarius tam tikras išvadas. Tikėjimas pirmiausia yra Dievo malonės dovana ir mūsų atliepas į Jo iniciatyvą, kai „žmogaus protas ir valia bendradarbiauja su Dievo malone“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 155).
Sekmadienis – puiki proga dar sykį išpažinti, ką tikime.
Jėzau, meldžiu malonės geriau Tave pažinti, pamilti, tikėti ir Tavimi pasitikėti.
2 Kr 36, 14–16. 19–23; Ps 137, 1–6; Ef 2, 4–10
