ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2022
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Šeštadienis, sausio 1

ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO MOTINA

Sk 6, 22–27

Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. (Lk 2, 19)

Palaimintų Naujų 2022-ųjų Viešpaties metų!

Šiandieną švenčiame Marijos, Dievo Motinos, iškilmę. Pagerbiame ją ne tik kaip žemiškąją Jėzaus Nazariečio motiną, bet pirmiausia kaip Dievo Gimdytoją, nekaltąją Mergelę, suteikusią Dievo Sūnui kūną ir kraują. Ši iškilmė mums primena, kad Marija yra ne tik biologinė Jėzaus motina, Ji yra ir Jo dvasinė motina.

Iš Marijos Jėzus išmoko ne vieną dvasinę pamoką. Veikiausiai iš jos Jis pirmąsyk išgirdo žodžius: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Įsivaizduokime, kad vaikas Jėzus gerte sugeria šiuos iš Mamos lūpų išgirstus žodžius ir juos paverčia savo maldos žodžiais: „Teesie tavo valia“ (Mt 6, 10; plg. Jn 8, 29; Mt 26, 42). Arba pamąstyk, kaip Marija mokė Jėzų nuolankumo ir atvirumo Šventajai Dvasiai, taip pat nepalaužiamo pasitikėjimo dangiškuoju Tėvu. Net sunku įsivaizduoti, kaip pagarbiai, nuolankiai ir išmintingai Marija mokė savo Sūnelį šventumo, meilės ir maldos.

Deja, ne visi turime mamas, juolab dvasios motinas, gebančias vadovauti mūsų tikėjimo kelionei. Bet visi turime Mariją, tobulą dvasinę motiną. Ji nepaliauja melstis už mus, mus užtarti. Ji nuoširdžiai rūpinasi mumis. Iš tų negausių Šventojo Rašto eilučių, mininčių Mariją, galime išmokti jos pavyzdžiu branginti ir apmąstyti Dievo žodį, noriai vykdyti Dievo valią. Marijos motiniška meilė mus ne tik apgaubia meilingu dėmesingumu, bet ir priartina prie jos Sūnaus. Ji rodo ne į save, o į savo Sūnų. Iš tikrųjų ji yra palaiminta tarp moterų! O mes palaiminti turėdami ją – Motiną ir tikėjimo Seserį!

Jėzau, dėkoju Tau, kad dalijiesi savo Mama su mumis! Šventoji Marija, melski už mus! Visiems tavo vaikams šie metai tebūna palaiminimų ir brendimo laikas.

Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21


Sekmadienis, sausio 2

Jn 1, 1–18

„Dievo žodis, kartą gimęs kūnu (kuris yra jo prisiartinęs gerumas ir meilė žmonėms), savo noru nuolatos gimsta dvasia tiems, kurie jo trokšta. Jis tampa kūdikiu ir auga juose dorybėmis; apsireiškia tokio dydžio, kad priimantysis pajėgtų jį priimti; be jokios kartėlio ar pavydo dėmės sumažina savo tikrąją didybę, tarsi matu ir saiku išmatuodamas trokštančių jį regėti pajėgumą ir visuomet vienodai pasilikdamas visiems neregimas, nes jo slėpinys visa pranoksta...

Gimsta Kristus Dievas, prisiima kūną, apdovanotą mąstančia siela, tampa žmogumi; tasai, kuris pats buvo leidęs kūriniams atsirasti iš nieko; žvaigždė, užtekėjusi iš Rytų, per dieną ryškiai žiba ir veda išminčius į vietą, kur guli kūną prisiėmęs Žodis, idant parodytų, jog žodis, skelbiamas Įstatymo ir pranašų, slėpiningai pranoksta juslinį žinojimą ir veda tautas į didžiąją pažinimo šviesą...

Dėl šios priežasties Dievas tapo tobulu žmogumi, nieko nepakeisdamas iš to, kas būdinga jų prigimčiai, išskyrus nuodėmę (ji svetima jo prigimčiai), idant kūnu lyg numestu jauku sugundytų nepasotinamą slibiną, siekiantį jį praryti; būtent priimdamas kūną, kuris tam [slibinui] taps nuodais, ir jo priedangoje slypinčia dieviškumo galia tąjį visiškai sunaikindamas, jis išties bus žmogaus prigimčiai vaistas, grąžinantis ją į pirminę malonę, vėlgi jame esančio dieviškumo galia...

Didis dieviškojo įsikūnijimo slėpinys visuomet išlieka slėpinys. Kaipgi jis, visas prigimtimi būdamas Dievas, tuo pat metu visas tapo žmogaus prigimties, ničnieko iš nė vienos prigimties neprarasdamas: nei iš dieviškosios, kuria jis yra Dievas, nei iš mūsiškės, kuria jis tapo žmogumi?

Tik vienintelis tikėjimas aprėpia šios slėpinius“ (šventasis abatas Maksimas).

Būk pagarbintas, Amžinasis Žodi. Būk pašlovintas, viengimi Tėvo Sūnau, pilnas malonės ir tiesos.

Sir 24, 1–2. 8–12; Ps 147, 12–15. 19–20; Ef 1, 3–6. 15–18


Pirmadienis, sausio 3

1 Jn 2, 29 – 3, 6

Jei žinote, kad jis teisus, tai žinokite, jogei kiekvienas, kuris daro teisybę, iš jo yra gimęs. (1 Jn 2, 29)

Įsiskaitykime. Ši Jono eilutė pribloškia. Kiekvienas, kuris daro teisybę, iš Dievo „yra gimęs“ (1 Jn 2, 29). Besąlygiškai. Tai ne šiaip tušti žodžiai. Ar Jonas čia kalba apie tuos tobuluosius ir jokios nuodėmės nesuteptuosius, kurie tikrai verti būti vadinami Dievo vaikais?

Ši mintis netgi baugi! Kas gi iš mūsų gali sakyti niekada nenusidėjęs? Kas gali didžiuotis, kad visą laiką elgėsi teisiai, darė teisybę? Taigi sąžiningai ir teisingai vertindami veikiai padarysime išvadą, kad mes nesame verti būti Dievo vaikais.

Vis dėlto Jonas ne apie tai kalba. Jo žodžių ašis ne tai, kas esame mes ir ką gero ar blogo nuveikėme, o Jėzus ir Jo mums laimėtas išgelbėjimas. Pažiūrėkime į kitą eilutę: „Žiūrėkite, kokia meile mus apdovanojo Tėvas“ (1 Jn 3, 1). Jonas žvelgia į Dievo meilę, o ne į mūsų nuodėmę. Tik paskelbęs šią įstabią tiesą, jis pradeda raginti apsivalyti, išskaistinti save, nes mūsų Dievas, kurio vaikai esame, yra skaistus (plg. 1 Jn 3, 3).

Labai dažnai mes tematome savo nevertumą, nepanašumą į Dievą. Jis visus myli, o mums kartais būna sunku mylėti net artimiausius žmones. Jis visa žino, o mes esame panirę į nežinojimo miglas. Jis yra kantrus, o mes irzlūs ir staigūs. Tačiau Dievas mato kur kas plačiau. Jis įžvelgia, kas dedasi mūsų širdyse, ir žino, kad iš tikrųjų širdies gilumoje trokštame būti su Juo. Štai kodėl Jis mums duoda savo Dvasią – kad vis labiau gyventume kaip tikri Jo vaikai!

Tu esi Dievo vaikas! Tikėk šia tiesa, nors ir nesijauti esantis vertas. Kas rytą sakyk sau: „Esu Dievo vaikas, ne tik nusidėjėlis, ne tik paprastas žmogus.“ Dienai bėgant ieškok Dievo meilės ženklų. Kiekvienas geras darbas, kiekviena sekundė, kai susiturėjai, išlikai kantrus, kiekvienas gerumo trupinėlis yra toks ženklas. Šventoji Dvasia veikia tavo širdyje. Leiskis Jos vedamas ir pažinsi džiaugsmą priklausyti dieviškajai šeimai! Dievas išties padarė ir tebedaro nuostabių dalykų (plg. Ps 98, 1)!

Tėve, dėkoju Tau, kad padarei mane savo vaiku. Padėk man kasdien vis labiau tikėti šia tiesa.

Ps 98, 1. 3–6; Jn 1, 29–34


Antradienis, sausio 4

Jn 1, 35–42

Štai Dievo Avinėlis! (Jn 1, 36)

Lengva nesuprasti Jėzaus. Paklausk Jono Krikštytojo. Jonas žinojo esąs pašauktas tiesti kelią Mesijui. Jis netgi buvo Jėzaus giminaitis! Nepaisant to, Jonas prisipažįsta, jog Jo nepažino (plg. Jn 1, 31). Jis iki galo nesuprato Jėzaus misijos. Bet laikui bėgant gavęs įžvalgą iš Dievo Jonas atpažino, kad Jėzus yra Mesijas. Todėl Jis galėjo drąsiai skelbti: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36).

Mes galbūt ne visada taip aiškiai atpažinsime Jėzų kaip Jonas. Bet ir mūsų kaip Jono pažinimas bei supratimas gali pamažėl augti.

Štai Dievo Avinėlis. Apsispręsk kasryt vos pakilęs pasveikinti Jėzų. Kad ir kaip vaikui ištarti Jam: „Labas rytas, Viešpatie!“ Jis džiaugsis matydamas tave pradedantį dieną nors ir trumpučiu pokalbiu su Juo.

Štai Dievo Avinėlis. Šis rytmetinis pasisveikinimas gali būti puiki įžanga į tylią sutelktą maldą. Net jei ji truktų tik penkias minutes, kasdienė malda padės tau suartėti su Jėzumi, pažinti Jį ir atpažinti Jo balsą, tave kviečiantį, raginantį, drąsinantį.

Štai Dievo Avinėlis. Kartais galbūt jausiesi puolamas iš visų pusių: skubėsi į darbą, bėgsi atlikti pavedimo, pulsi tvarkyti namų. Kad ir kaip skubėtum, Jėzus nori, kad nepamirštum, jog Jis yra su tavimi. Bent porą kartų per dieną ištaikyk akimirką atpažinti, jog Viešpats skuba šalia tavęs. Jis su tavimi. Galbūt Jėzaus artumą tau primins Jo paveikslėlis ant darbo stalo, o gal valgydamas priešpiečius ištaikysi minutę atsiversti Šventąjį Raštą ir perskaityti kelias jo eilutes.

Štai Dievo Avinėlis. Vakare ateina metas persiimti Viešpaties ramybe. Prieš eidamas ilsėtis iš širdies padėkok Jėzui, kad Jis visur vaikščiojo ir buvo su tavimi. Visi įveikti tos dienos iššūkiai, nudirbti darbai ne be Jo pagalbos. Peržvelgdamas dieną prisimink bent porą kartų, kai Viešpats tave palaimino savo ramybe ar nurodė kryptį, kuria turėtum nedvejodamas eiti.

Jėzus, Dievo Avinėlis, yra su tavimi. Jam patinka, kai Jį kasdien vis la­biau pastebi, kai nepamiršti Jam padėkoti, kai trokšti Jį šlovinti!

Jėzau, dėkoju, kad visada esi su manimi.

1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9


Trečiadienis, sausio 5

1 Jn 3, 11–21

Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. (1 Jn 3, 16)

Ar svilinančiai karštą dieną stovėjai vėsaus skaidraus ežero krante vis nesiryždamas šokti į vandenį?

Kartais būna sunku ryžtis šokti vandenin, nes nežinome, ar jis tik vėsus ar šaltas. Mes trypčiojame įkalinti savo neryžtingumo. Stovėti ežero krante nemalonu, saulė tokia kaitri, bet taip ir nežinai, ar nori murktelti į vandenį.

Panašius jausmus patiriame mąstydami, kaip atkurti iširusius santykius. Šiandienos pirmajame skaitinyje esame raginami juos atkurti, tačiau ne visada tai lengva. Nori panirti į dvasios sveikatą grąžinantį vandenį, bet bijai šokti. Bijai pajusti geliantį šaltį, tad tik neryžtingai stoviniuoji ant kranto, niekaip nesiryždamas... Mat jau apsipratai su nedarnių santykių keliamais nepatogumais ir sunkumais. Tad sakaisi, kad veikiau juos iškęsi, nei stačia galva nersi į nežinomybę.

Vis dėlto ko tu iš tiesų nori? Ar nori gyventi pasidalijęs, slegiamas to vidinio ar netgi ir išorinio susiskaldymo naštos? O ar tavęs nevargina prisiminimai, vis atveriantys tų suirusių santykių žaizdas? Tad ar ilgai stovėsi krante, nors žinai, kad Jėzus atėjo gydyti ir atleisti, įveikti ne tik tai, kas skiria Dievą ir mus, bet ir kas mus supriešina su kitais?

Jonas mums sako tiesiai: meilę pažinome per Jėzaus kryžių. Kai Nekaltasis paguldė savo gyvybę už mus (plg. 1 Jn 3, 16). Ši meilė turi galią perkeisti mūsų širdis. Jėzus atidavė savo gyvybę už mus, todėl Jis gali mums padėti atiduoti savo pyktį, kartėlį, pagiežą, nerimą...

Tad pamąstyk apie kuriuos nors gydytinus savo santykius. Melskis už tą žmogų ir prašyk Dievą pakeisti tavo nuomonę apie jį, kad matytum jį taip, kaip mato Dievas. Galbūt reikės tau ryžtis šuoliui į vandenį: paskambinti tam žmogui ar jo atsiprašyti. O gal Dievas prašys tave iš lėto panerti į gydomąjį vandenį: vis palankiau mąstyti apie tą žmogų, maloniau su juo elgtis. Dievas gal ir prašo to, kas atrodo sunku, bet tu visada gali Jį melsti drąsos. Atmink, gaivinantys atleidimo vandenys laukia tavęs!

Viešpatie, padėk, kad mano gyvenimas ir santykiai būtų persmelkti taikos ir ramybės. Suteik man malonės ir drąsos leistis gydomam.

Ps 100, 1–5; Jn 1, 43–51


Ketvirtadienis, sausio 6

Viešpaties Apsireiškimas

Mt 2, 1–12

Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. (Mt 2, 11)

Auksas, smilkalai ir mira – tai karaliui derančios dovanos. Įteikdami šias dovanas išminčiai ne tik pripažino Jėzų esant Izraelio karaliumi, bet ir pagerbė Jį kaip tikrą karalių.

Šiandien – Viešpaties Apsireiškimo dieną – per Mišias stojamės Jėzaus, visos kūrinijos Karaliaus, akivaizdon. Kaip Jį pagerbsime? Juk neturime nei aukso, nei smilkalų, nei miros... Bet kai ką galime Jam įteikti. Šias karališkas dovanas dovanoti gali net pats neturtingiausias žmogus.

Jėzau, karalių Karaliau, neturiu aukso, bet pagerbsiu Tave savo klusnumu ir pripažinsiu Tave mano gyvenimo Viešpačiu. Iš meilės Tau ištikimai skleisiu Gerąją Naujieną ir kursiu Tavo Karalystę žemėje. Padėk man įsiklausyti į Šventosios Dvasios paraginimus, suteik malonės ir drąsos įvykdyti kiekvieną Tavo įsakymą.

Jėzau, Dievo Sūnau, vietoj smilkalų dovanoju Tau savo gyrių. Tekyla jis it smilkalai prie Tavojo sosto (plg. Ps 141, 2). Šlovinu Tave, kad įsikūnijai ir atėjai į žemę, idant mane išgelbėtum. Šlovinu Tave už Tavo kančią ir mirtį, kuriomis man dovanojai amžinąjį gyvenimą su Tavimi. Suteik man malonės garbinti ir šlovinti Tave ne tik džiugią akimirką, bet ir sunkumų užkluptam ar priešinantis blogiui.

Jėzau, Dievo Avinėli, vietoj miros, kuria buvo pateptas Tavo kūnas (plg. Jn 19, 39), aukoju Tau save – savo kūną ir sielą, visus savo džiaugsmus ir skausmus. Pasitikiu Tavimi. Žinau, kad kai atsiduosiu Tau, Tu mane saugiai išvesi iš pagundų žabangų ir iš išmėginimų ugnies ir vienądien nuvesi namo – į Tavo amžinąją Karalystę.

Priimk, Viešpatie, mano nuolankiai Tau teikiamas dovanas.

Jėzau, išpažįstu: Tu esi mano Karalius, Viešpats ir Gelbėtojas. Šios dovanos tepagerbia ir tepašlovina Tave!

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6


Penktadienis, sausio 7

Mt 4, 12–17. 23–25

[Jėzus] paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume. (Mt 4, 13)

Palikęs savo namus Nazarete Jėzus išvyko į kur kas didesnį miestą Kafarnaumą, kad čia pradėtų savo tarnystę. Kodėl Kafarnaume? Ant Galilėjos ežero kranto įsikūręs miestas buvo lengvai pasiekiamas iš kitų miestų tiek sausuma, tiek vandeniu. Čionai gyveno kai kurie Jėzaus mokiniai. Ir – tai irgi svarbu – taip Jis įvykdė Izaijo pranašystę: „Pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4, 15–16).

Taigi būta daug priežasčių, bet viena nusveria visas kitas: Jėzus ėjo ten, kur reikėjo. Kafarnaumas buvo vieta, kur Jį galėjo pasiekti daugiausia žmonių.

Kafarnaume Jėzus gydė ir skelbė būtinybę atgailauti, vis dėlto čia neapsistojo. Jis ėjo visur, kur tik žmonėms Jo reikėjo, nešdamas šviesą po visą Galilėją ir dar toliau (plg. Mt 4, 23).

Dabar Jėzus siunčia tave būti šviesa tamsoje skendinčiam pasauliui. Jis pats ėjo, kur labiausiai reikėjo, ir tave kviečia eiti ten, kur ypač reikia, netgi apsigyventi ten, kur būtum geriausiai pasiekiamas. Tešviečia tavo šviesa per tavo žodžius ir darbus, kad išsklaidytum tirštas sutemas.

Kokią tamsą, kokias sutemas? Galbūt žmonės paprasčiausiai negirdėjo džiugiosios naujienos apie Jėzų. Galbūt jie kenčia vienišumo ar atskirties tamsą. O gal jų gyvenimas aptemęs dėl sunkių aplinkybių: neteko darbo, ištiko liga. Dievas tavyje yra tarytum ryškiai šviečiantis žiburys, kurį gali pasiimti, kad ir kur eitum.

Tai nėra taip sudėtinga, kaip galvoji. Tavo ištikimybė kasdienei maldai, dalyvavimas šv. Mišiose gali įkvėpti aplinkinius žmones. Jei atrandi laiko aplankyti ligonį ar vyresnio amžiaus žmogų, praskaidrini jo dieną. Netgi pasiųsdamas žinutę ar laiškutį draugui pakyli jo dvasią.

Tad pradėk lengvindamas aplinkinių žmonių naštas. Ir, kaip Jėzus, nesustok, eik toliau, mylėdamas žmones, kaip Jo įsakyta. Taip Jis mumyse pasiliks (plg. 1 Jn 3, 23–24).

Jėzau, dėkoju, kad Tu skleidi savo šviesą visur, kur tik reikia. Padėk ir man taip elgtis.

1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2, 7–8. 10–12


Šeštadienis, sausio 8

1 Jn 4, 7–10

Dievas yra meilė. (1 Jn 4, 8)

Mes, krikščionys, tikime, kad Dievas yra visos meilės šaltinis. Jis yra meilė. Taip sako šv. Jonas pirmajame šios dienos skaitinyje. Savo meilę Jis parodė iki galo, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų, kad mes per Jį gyventume (plg. 1 Jn 4, 9). Pažinome Dievo meilę per Jėzų Kristų, todėl norime, kad ir kiti žmonės ją pažintų, ypač tie, kurie yra nuo Dievo toli. Kaip mes to siekiame? Aišku, meile!

Vienas geriausių būdų parodyti kitam žmogui meilę – skirti laiko su juo susipažinti ir drauge pačiam atsiverti, leisti save pažinti. Draugystė gali užsimegzti ir stengiantis atsiliepti į kito reikmes ar kitaip parodant, kad tas žmogus mums svarbus, kad juo rūpinamės, jį mylime. Meile, pasitikėjimu grįsti santykiai su kitu žmogumi padeda jam geriau išgirsti mūsų skelbiamą tikėjimo žinią. Jei jūs bičiuliaujatės, tas žmogus veikiausiai daug mieliau išklausys, kodėl tikėjimas tau toks brangus ir ką Jėzus nuveikė tavo gyvenime.

Susidraugavę netgi galite melstis vienas už kitą užtarimo malda. Gali prašyti Viešpaties, kad leistų visą tą situaciją išvysti to žmogaus akimis. Taip pat gali melstis, kad tas žmogus ar žmonės taip stipriai patirtų Dievo meilę, kad imtų Jo siekti ir ieškoti, kad atpažintų Dievą kaip palaiminimų versmę.

Užtarimo malda dera melstis ir už tuos, su kuriais mūsų santykiai nėra tokie glaudūs ar geri, gal net priešingai – sudėtingi. Pavyzdžiui, už tolimą giminaitį, svetur gyventi išvykusį pažįstamą, už tą žmogų, kurį per menkai pažįsti, kad galėtum ką nors doro patarti, ar kuris, žinai, tikrai neklausytų tavo pamokymo. Patarinėti kitam ne visada patartina, o melstis – priešingai.

Jeigu iš pažiūros žmogus nesikeičia, tartum visos maldos kaip nuo žąsies vanduo, nenusimink ir nepasiduok. Galbūt neišvysi to žmogaus išpažįstant tikėjimą, bet jis per tavo meilę ir maldas vis tiek priartės prie Dievo. Niekada nepervertinsime maldos galios.

Dievas yra meilė. Jis gyvena mumyse per savo Sūnų Jėzų. Tad dairykimės progų tapti Kristaus meilės nešėjais tiems, kam labiausiai jos reikia!

Jėzau, parodyk man, kaip kitus žmones palytėti Tavo meile.

Ps 72, 1–4. 7–8; Mk 6, 34–44


Sekmadienis, sausio 9

Viešpaties Krikštas

Lk 3, 15–16. 21–22

Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia. (Lk 3, 16)

Šį pažadą verta atsiminti: Jėzus nori mus krikštyti Šventąja Dvasia! Tik ką tai reiškia?

Pirmiausia pažvelkime, kaip Jėzus patyrė Dvasią. Lukas sako, kad Jėzų krikštijant ant Jo nužengė Šventoji Dvasia (plg. Lk 3, 22). Tą dieną Jėzus gavo Dvasią naujaip – Dievo dovaną, įgalinančią Jį tarnauti ir galiausiai sutikti mirti ir būti prikeltam. Nors Jėzus – tikras Dievas, ant Jo nužengė Dievo Dvasia.

Lukas į savo pasakojimą įterpia vieną smulkmeną, vis dėlto ji yra labai svarbi. Dvasiai nužengus ant Jėzaus, Tėvo balsas paskelbė: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Jis kalbėjo tiesiai Jėzui. Sakė, kad žavisi savo Sūnaus klusnumu, nuolankumu ir pasitikėjimu Juo. Panardintas į vandenį Jėzus tądien buvo panardintas ir į Šventąją Dvasią.

Tave krikštijant, ir ant tavęs nužengė Šventoji Dvasia, o Dievas tave irgi paskelbė savo mylimu vaiku. Jis užmezgė su tavimi naujus, nesuardomus santykius. Tu tapai nauju kūriniu Kristuje – Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove, Kristaus kunigystės dalininku (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1279).

Dievas nori tave pripildyti savo Dvasios ne tik Krikšto metu. Jis nori tave vis krikštyti, t. y. vis panardinti į savo Dvasią, kad tu vis būtum pripildytas Jo meilės ir apginkluotas tam darbui, kurio Dievas iš tavęs tikisi, atlikti. Dievas trokšta tau vis kartoti: „Tu esi mano mylimasis sūnus. Tu esi mano mylimoji dukra. Džiaugiuosi, kad tu esi mano šeimoje.“

Nors veikiausiai praėjo keli dešimtmečiai nuo tavo Krikšto dienos, Dievas vis dar nori tave pripildyti savo Dvasios. Tad nebijok Jo melsti daugiau Jo meilės, daugiau Jo galios tavo gyvenime.

Jėzau, pripildyk mane savo Dvasios. Leisk man šiandien naujai pažinti Tavi meilę!

Iz 42, 1–4. 6–7; Ps 29, 1–4. 9–10; Apd 10, 34–38


Pirmadienis, sausio 10

1 Sam 1, 1–8

Hana, kodėl verki? Kodėl nevalgai? <...> Argi nesu aš tau vertesnis negu dešimt sūnų? (1 Sam 1, 8)

Vartydami draugų ar giminaičių fotografijų albumus kartais aiktelime: „Koks panašus į tėvą – lyg iš akių luptas!“ Panašiai vaikšto, panašiai gestikuliuoja, net ir balso tembras panašus. Hanos vyras Elkana šios dienos skaitinyje primena Dievą. Jis guodžia Haną, kuri trokšte trokšta vaikelio. Argi ne taip Dievas žvelgia į kiekvieną iš mūsų? Jis trokšta mūsų laimės ne mažiau nei mes patys.

Dar kartą perskaitykime Elkanos žodžius mylimai žmonai: „Argi nesu vertesnis?“ Juose skamba užuojauta, meilė ir maloningumas Hanai, kuri iš skausmo ir nevilties yra tarsi galvos netekusi. Ji nesileidžia būti guodžiama, atstumia vyro atjautą. Elkana neįsižeidžia ir nesupyksta, tik švelniai kreipia jos mintis ir žvilgsnį į savo meilę jai. Koks jis panašus į mūsų dangiškąjį Tėvą! Dievas kasdien rodo užuojautą mums, savo vaikams, primena apie savo meilę ir gailestingumą.

Hana per savo širdies nusiminimą nepajėgė matyti ir priimti rūpestingos savo vyro meilės. Nusivylimas aptemdo ir mūsų žvilgsnį, ūkana pridengia Dievo paveikslą. Tačiau Elkanos švelnumas suvirpina ilgesio stygą širdyje. Ką daryti? Ji eis melstis, išlies širdį Viešpačiui. Dievas to paties laukia iš mūsų. Tad drąsiai, pasitikinčiai ir net įkyriai kasdien primink Dievui, ko trokšti. O sau primink, kad Dievas myli tave ir rūpinasi tavimi. Esi Jam svarbus, esi svarbi; Dievas ateina į tavo liūdną širdį, gydo slapčiausias žaizdas. Net jeigu to nejauti – patikėk ir įsileisk...

Šiandien Dievas siunčia paguodą į tavo gyvenimą. Koks neišsemiamas Jo priemonių lobynas! Įkvepiantis Šventojo Rašto žodis, bičiulio apsikabinimas, padrąsinantis kolegos pokštas. Kiekviename net juodžiausiame ir niūriausiame debesyje bus ir šviesos properšų, girios tankmėje – takelis, kuriuo išeisi proskyną. Ateik į Jo artumą. Jėzus sustiprins tave Eucharistijoje. O gal tiesiog išliesi Jam savo širdį maldoje ir gausi įžvalgos, surasi išeitį. Dangaus Tėvas neleis stokoti.

Tėve, dėkoju Tau už ištikimąją meilę. Tu rūpiniesi, kad nieko nestokočiau.

Ps 116, 12–19; Mk 1, 14–20


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!