Straipsnis 1
Vilties kelionė drauge su popiežiumi Pranciškumi
Mieli skaitytojai, kviečiame į vilties kelionę drauge su popiežiumi Pranciškumi! Viltis – viena iš mėgstamiausių jo temų, apie ją jis dažnai kalba. Galų gale ir jo lankymosi Lietuvoje šūkis: „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ (plg. 1 Tim 1, 1). Nors viltis itin svarbi, bet jos mes taip dažnai nepastebime, jai leidžiame užgesti, išblėsti ar tiesiog nežinome, kur jos ieškoti ir kaip radus ją saugoti ir auginti. Todėl Šventasis Tėvas nepraleidžia progų priminti viltį, kartais mažą (ne veltui ją vadina mažutėlių dorybe) ir nekrentančią į akis, bet nepamainomą krikščioniškajame gyvenime.
Jums siūlome visą mėnesį kasdien perskaityti ir apmąstyti kelias popiežiaus mintis apie viltį. Jas parinkome iš daugybės jo katechezių šia tema. Šventasis Tėvas kalba labai paprastai ir aiškiai. Jo žodžiai mus teįkvepia, tepadrąsina ir tebrandina.
1 Gyvenimas dažnai yra dykuma, sunku keliauti per gyvenimą, bet jei mes pasitikime Dievu, tas kelias gali tapti gražus ir platus tarsi greitkelis. Tiesiog reikia niekuomet neprarasti vilties ir nepaliauti tikėjus visada, nepaisant nieko. Kai esame vaiko akivaizdoje, nors turime daug problemų ir sunkumų, mes šypsomės, nes prieš save matome viltį: vaikas yra viltis! Šitaip turime gyvenime įžvelgti vilties kelią, leidžiantį mums rasti Dievą – Dievą, dėl mūsų tapusį Kūdikiu. Jis privers mus šypsotis, Jis duos mums viską!
Tikrąją istoriją kuria ne galingieji, o Dievas drauge su savo mažutėliais. Tikroji istorija – ta, kuri išliks amžinybėje – yra Dievo rašoma drauge su Jo mažutėliais. Tai mažutėliai, kuriuos didelius padarė jų tikėjimas, mažutėliai, kurie moka ir toliau išlaikyti viltį. Viltis yra mažutėlių dorybė. Didieji, patenkintieji nepažįsta vilties, jie nežino, kas ji yra. Mažutėliai su Dievu, su Jėzumi, tremties, nuviliančio vienišumo, kančios dykumą paverčia lygiu keliu, kuriuo galime eiti pasitikti šlovingojo Viešpaties. Kad ir kokia būtų ta dykuma mūsų gyvenime – kiekvienas žino, kokia dykuma šiuo metu eina, – ji taps žydinčiu sodu. Viltis nenuvilia!
2 Į pasaulį įžengė viltis su Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Dievas įvykdo savo pažadą tapdamas žmogumi; Jis neapleidžia savo tautos, Jis taip prisiartina, kad net nusivelka savo dievystę. Šitaip Dievas parodo savo ištikimybę ir pradeda naują karalystę, teikiančią žmonijai naują viltį. Kas ši viltis? Amžinasis gyvenimas.
Kristaus Gimimas, atveriantis atpirkimą, byloja apie kitokią viltį, apie patikimą, regimą ir suprantamą viltį, nes ji grindžiama Dievu. Jis įžengia į pasaulį ir duoda mums stiprybės keliauti su Juo: Dievas eina su mumis Jėzuje; eidami su Juo link gyvenimo pilnatvės, gauname stiprybės nauju būdu gyventi dabartyje, nors ji yra sunki. Taigi krikščioniui viltis reiškia tikrumą, kad jis keliauja su Kristumi pas mūsų laukiantį Tėvą. Viltis niekuomet nėra sustingusi, ji keliauja ir verčia mus keliauti. Ta viltis, kurią mums duoda Betliejaus Kūdikis, siūlo gerą kryptį dabarčiai, žmonijos išgelbėjimą ir palaiminimą tiems, kurie pasitiki gailestinguoju Dievu. Šventasis Paulius tai apibendrina žodžiais: „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24).
Ar mano širdis yra užrakintas stalčius, ar ji atvira vilčiai, kuri įgalina mane keliauti ne vienam, bet su Jėzumi?
3 „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18). Tai labai stipri nuostata: net kai nėra vilties, turiu viltį. Taip elgėsi mūsų tėvas Abraomas. Tai buvo iš tikrųjų pasitikėjimas ir viltis nesant „jokios vilties“ – taip neįtikėtina buvo tai, ką Viešpats jam žadėjo. Mat Abraomas buvo senas – buvo beveik šimto metų, – o jo žmona bevaisė. Tačiau Dievas tarė, ir jis įtikėjo.
Tikėjimas nėra vien tik tyla, viską priimant be atsikirtimo, viltis nėra tikrumas, kuris saugo nuo abejonių ir bejėgiškumo. Dažnai viltis yra tamsa; tačiau ten yra viltis, kuri verčia eiti pirmyn. Tikėjimas taip pat reiškia kovą su Dievu, mūsų kartėlio atskleidimą Jam be apsimestinio „maldingumo“. „Supykau ant Dievo ir išklojau jam viską.“ Tačiau jis yra Tėvas, Jis tave suprato: eik ramybėje! Tam reikia turėti drąsos! Tai yra viltis. Viltis reiškia, kad žmogus nebijo tikrovės tokios, kokia ji yra, ir nebijo priimti jos prieštaringumo.
Abraomas su tikėjimu kreipiasi į Dievą prašydamas, kad jam ir toliau padėtų išlaikyti viltį. Įdomu, kad jis neprašė sūnaus. Jis prašė: „Padėk man turėti viltį.“ Viešpats atsako patvirtindamas savo neįtikėtiną pažadą. Jis neduoda Abraomui jokios dingsties tikrumui, kuris galėtų jį nuraminti. Jo vienintelis tikrumas yra tai, kad jis turi pasitikėti Viešpaties žodžiu ir toliau puoselėti viltį. „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes <…>. Taip gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Tai dar vienas pažadas, ir vėl kažkas, ko reikia laukti ateityje. Dievas išveda Abraomą iš palapinės, o iš tikrųjų išveda iš jo riboto požiūrio ir parodo jam žvaigždes. Kad tikėtų, jam būtinas gebėjimas žvelgti tikėjimo akimis: tai tik žvaigždės, kurias visi mato, tačiau Abraomui jos turi tapti Dievo ištikimybės ženklu.
4 Instinktyvi baimė susidūrus su mirtimi atskleidžia būtinybę sudėti viltį į gyvybės Dievą. „Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime“ (Jon 1, 6): tai vilties žodžiai, tampantys malda, tai nerimastingas maldavimas, kylantis iš žmogaus lūpų tiesiogiai gresiant mirčiai. Mes pernelyg lengvai paniekiname galimybę kreiptis į Dievą esant reikalui, tarsi tai būtų savanaudiška ir todėl netobula malda. Tačiau Dievas pažįsta mūsų silpnumą ir žino, kad Jį prisimename prašydami pagalbos, tad palankiai atsiliepia su švelnia tėviška šypsena.
Taigi Dievo gailestingume, o dar labiau Velykų slėpinio šviesoje mirtis gali tapti, panašiai kaip šv. Pranciškui Asyžiečiui, „mūsų sese mirtimi“; ji gali kiekvienam žmogui, kiekvienam iš mūsų sudaryti nuostabią progą pažinti viltį ir sutikti Viešpatį. Tegu Viešpats mums leidžia suprasti tą maldos ir vilties ryšį. Malda veda mus pirmyn viltimi, o kai užeina tamsa, reikia daugiau maldos! Tuomet bus daugiau vilties.
5 Judita kreipiasi į tautą: „Viešpatį Visagalį jūs bandote <…> Ne, mano broliai, nepykinkite Viešpaties, mūsų Dievo. Juk jeigu jis nepanorės ateiti mums į pagalbą per tas penkias dienas, jis gali kada jam patinka mus apsaugoti ar net sunaikinti mus priešų akivaizdoje. <…> Tad kantriai laukdami jo išgelbėjimo, šaukimės jo pagalbos. Jis išgirs mūsų balsą, jei šitai jam patiks“ (Jdt 8, 13. 14–15. 17). Tai vilties kalba. Belskimės į Dievo širdies duris.
Brangūs broliai ir seserys, niekuomet nekelkime Dievui sąlygų, leiskime vilčiai įveikti mūsų baimes. Pasitikėti Dievu reiškia įsitraukti į Jo planus nieko netrokštant, su viskuo sutinkant. Prašome Viešpaties gyvenimo, sveikatos, meilės, laimės; tačiau drauge reikia įsisąmoninti, jog Dievas gali gyvenimą išgauti ir iš mirties, galima patirti ramybę taip pat ligoje ir galima rasti paguodą vienatvėje, o palaiminimą – raudoje. Ne mums mokyti Dievą, ką Jam daryti, ko mums reikia. Jis geriau už mus tai žino, ir turime Juo pasitikėti, nes Jo keliai ir mintys skiriasi nuo mūsiškių.
Juditos nurodytas kelias yra pasitikėjimas, laukimas ramybėje, malda ir klusnumas. Tai vilties kelias. Jis reiškia lengvai nepasiduoti nusivylimui, bet daryti visa, kas įmanoma, visuomet pagal Viešpaties valią. Atsiduokime Viešpačiui šiais Jėzaus žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42).
6 Paulius, suvokdamas bendruomenės baimes ir abejones, ragina tvirtai užsidėti ant galvos „išganymo vilties šalmą“ (plg. 1 Tes 5, 4–11), ypač užklupus gyvenimo sunkumams bei išbandymams. Šalmas – štai kas yra krikščioniškoji viltis.
Krikščioniškoji viltis yra laukimas to, kas jau įvyko; tai vartai, ir turiu viltį pasiekti tuos vartus. Tokia yra krikščioniškoji viltis: esu tikras, kad einu link to, kas yra, o ne link kažko, kas norėčiau, kad būtų. Tai yra lūkestis to, kas jau įvyko ir tikrai bus įvykdyta kiekvienam iš mūsų. Taip pat prikėlimas iš numirusiųjų – mūsų pačių ar mūsų artimųjų – nėra dalykas, galintis įvykti ar neįvykti. Tai patikima tikrovė, įsišaknijusi Kristaus prisikėlimo įvykyje.
Mano širdį labai jaudina šv. Pauliaus žodis tesalonikiečiams. Jis pripildo mane tikrumo ir vilties. Jis sako: „ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17). Tai gražu: viskas praeina, tačiau po mirties visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Tai visiškas vilties tikrumas.
7 Krikščioniškoji viltis turi ne tik asmeninę, individualią, bet ir bendruomeninę bei bažnytinę apimtį. Paulius visas krikščionių bendruomenes prašo, kad jos melstųsi viena už kitą ir paremtų viena kitą. Kad krikščionys padėtų vieni kitiems – padėtų ne tik varguose, įvairiuose kasdienio gyvenimo poreikiuose, bet kad padėtų viltyje, paremtų vienas kitą viltyje. Taip pat dėmesys turi būti skiriamas broliams, kuriems labiausiai gresia pavojus prarasti viltį ir pasiduoti nusivylimui. Tokiais atvejais visos Bažnyčios artumas ir šiluma turi būti dar gilesni ir meilingesni. Tai turi reikštis ypatinga susijautimo forma, kuri nereiškia gailėjimo: tai reiškia jausti skausmą drauge su kitu, kentėti drauge su kitu. Krikščioniškoji viltis negali apsieiti be nuoširdžios ir konkrečios artimo meilės.
Vienam pačiam neįmanoma išmokti vilties. Kad viltis galėtų stiprėti, jai būtinai reikia „kūno“, kuriame įvairūs nariai tarpusavyje remia ir gaivina vienas kitą. Reiškia, jei viliamės, tai todėl, kad daugybė mūsų brolių ir seserų mus išmokė turėti viltį ir palaikė mūsų viltį gyvą. O tarp jų išsiskiria mažieji, vargingieji, paprastieji, nustumtieji į visuomenės paribius. Tie mūsų broliai duoda mums gražiausius, stipriausius liudijimus, nes jie išlieka pasitikėdami Viešpačiu, žinodami, kad virš liūdesio, suspaudimo ir mirties neišvengiamybės paskutinis žodis priklauso Jam, ir tai bus gailestingumo, gyvybės ir ramybės žodis.
Brangūs bičiuliai, krikščioniškosios vilties buveinė yra Bažnyčia, o jai gyvybę teikiantis kvėpimas, siela, yra Šventoji Dvasia. Be Šventosios Dvasios neįmanoma turėti vilties. Jeigu nėra lengva tikėti, tai tuo sunkiau turėti viltį. Tačiau kai mūsų širdyje apsigyvena Šventoji Dvasia, Ji leidžia mums suprasti, kad neturime būgštauti, kad Viešpats yra arti ir mumis rūpinasi.
8 Krikščioniškosios vilties pagrindas yra ištikimiausias ir tikriausias dalykas, koks tik gali būti, – tai meilė, kurią kiekvienam iš mūsų puoselėja Dievas. Lengva pasakyti: Dievas mus myli. Visi taip sakome. Tačiau truputį susimąstykite, ar kiekvienas įstengia pasakyti: esu tikras, kad Dievas mane myli? Nėra labai lengva tai pasakyti. Tačiau tai tiesa. Gera pratyba yra kartoti sau: Dievas mane myli. Tame įsišaknijęs mūsų saugumo jausmas, tame įsišaknijusi mūsų viltis.
Viešpats gausiai išlieja į mūsų širdis Šventąją Dvasią, kuri yra Dievo meilė: kaip kūrėją, kaip laidą, kad galėtų puoselėti mūsų tikėjimą ir išlaikyti gyvą viltį. Ir tą tikrumą: Dievas mane myli. „O tuo sunkiu momentu?“ – Dievas mane myli. „O mane, padariusį blogų, piktų dalykų?“ – Dievas mane myli. To tikrumo niekas iš mūsų neatims. Turime tai kartoti kaip maldą: Dievas mane myli. Esu tikras, jog Dievas mane myli.
9 Mes gerai žinome, kad Viešpaties Jėzaus mums paliktas didysis įsakymas yra apie meilę: mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir mylėti artimą kaip save (plg. Mt 22, 37–39). Tai reiškia, kad esame pakviesti mylėti ir praktikuoti artimo meilę. Tai yra mūsų aukščiausias pašaukimas, mūsų išskirtinis pašaukimas. Jis taip pat susijęs su krikščioniškosios vilties džiaugsmu. Kas myli, turi vilties džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su didžiąja meile, tai yra Viešpačiu.
Brangūs broliai ir seserys, apaštalas Paulius priminė mums „džiaugsmo viltyje“ paslaptį (plg. Rom 12, 12): džiaugtis viltyje. Tai vilties džiaugsmas, nes žinome, kad visomis aplinkybėmis, net labiausiai priešiškomis, taip pat nepaisant mūsų asmeninių trūkumų, Dievo meilė niekuomet nesiliauja. Todėl su mus aplankančia ir mūsų širdyse gyvenančia malone bei ištikimybe gyvenkime ta džiaugsminga viltimi, pagal savo menkas galimybes dovanodami savo broliams visa tai, ką kasdien iš Jo gauname.
10 Kas savo gyvenime patiria ištikimą Dievo meilę ir Jo paguodą, tas pajėgia ir net yra įpareigotas būti artimas silpnesniems savo broliams ir prisiimti jų pažeidžiamumą. Jei esame artimi Viešpačiui, turėsime jėgų būti artimi silpniausiems, vargingiausiems, kad juos paguostume ir suteiktume jėgų. Mes galime tai padaryti be pasitenkinimo savimi, jausdamiesi tiesiog „kanalu“, perteikiančiu Viešpaties dovanas; taip konkrečiai tampama vilties „sėjėju“.
Brangūs bičiuliai, niekuomet neįstengsime Dievui pakankamai atsidėkoti už jo Žodį, kuris yra Raštuose. Būtent čia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas apsireiškia kaip „ištvermės ir paguodos Dievas“ (plg. Rom 15, 1–6). Būtent čia mes suvokiame, kad mūsų viltis grindžiama ne mūsų gebėjimais ar galiomis, bet Dievo palaikymu ir Jo meilės ištikimybe, tai yra Dievo galia ir Jo paguoda.
11 Abraomas mums yra ne tik tikėjimo, bet ir vilties tėvas. Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi. Mūsų viltis grindžiama ne žmogiškais samprotavimais, prognoze ar užtikrinimu; ji pasirodo ten, kur nebėra vilties, kur nebėra, kuo viltis, panašiai kaip buvo Abraomui. Didelė viltis yra įsišaknijusi tikėjime ir būtent todėl ji gali pranokti bet kokią viltį. Taip, nes ji grindžiama ne mūsų žodžiais, bet Dievo žodžiu. Ir mes esame kviečiami sekti Abraomu, kuris, nepaisydamas akivaizdžios tikrovės, pasitiki Dievu „būdamas tikras, jog ką jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ (Rom 4, 21).
O mes ar esame įsitikinę, kad Dievas mus myli ir nori įvykdyti visa, ką mums pažadėjo? Bet, tėve, kiek už tai reikia mokėti? Tėra tik viena kaina – „atverti savo širdį“. Atverkite savo širdis, ir ši Dievo galia ves jus pirmyn, darys nuostabius dalykus ir mokys jus, kas yra viltis. Tai vienintelė kaina: atverti savo širdį tikėjimui, o Jis padarys visa kita. Tas, kuris žada, yra prisikėlimo ir gyvenimo Dievas.
12 Mūsų viltis nėra tik sąvoka, tai ne emocija, ne mobilusis telefonas, tai nėra turtų sankaupa! Mūsų viltis yra Asmuo, tai Viešpats Jėzus, kurį pažįstame gyvą, esantį mumyse ir mūsų broliuose, nes Kristus prisikėlė. Jei Kristus yra gyvas ir gyvena mūsų širdyje, mes turime Jam leisti, kad Jis taptų regimas, neslėpti Jo ir leisti Jam darbuotis mumyse. Tai reiškia, kad Viešpats Jėzus turi vis labiau tapti mums pavyzdžiu, tapti gyvenimo pavyzdžiu, o mes turime mokytis elgtis taip, kaip Jis elgėsi. Daryti tai, ką Jėzus darė.
Mumyse gyvenanti viltis negali likti paslėpta mūsų širdyje: tai būtų silpna viltis, stokojanti drąsos pasirodyti ir tapti regima. Ji turi sklisti į išorę, įgyti pagarbos ir geranoriškumo artimui išraišką, atleisti net darantiems mums bloga. Žmogus be vilties neįstengia atleisti, jis negeba teikti atleidimo paguodos ir turėti jos.
13 Iš kryžiaus gimusi viltis skiriasi nuo žlungančių vilčių, iš pasaulio kylančių vilčių. Kokia viltis gimsta ant kryžiaus? Tai suprasti gali padėti Jėzaus žodžiai: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Jėzus atnešė į pasaulį naują viltį ir tai padarė panašiai kaip grūdas: Jis tapo labai mažas, kaip kviečio grūdas; Jis paliko dangiškąją šlovę, kad ateitų pas mus. Jėzus „nukrito į žemę“. Tačiau to dar nepakako. Idant atneštų vaisių, Jėzus išgyveno meilę iki galo ir leidosi praveriamas mirties, panašiai kaip grūdas atsiveria po žeme. Būtent ten, pačiame giliausiame Jo pažeminimo taške, kuris taip pat yra iškiliausias meilės taškas, prasiskleidžia viltis.
Pažvelk į kryžių, žvelk į nukryžiuotą Kristų, iš ten kyla viltis, kuri niekuomet nepraeina, kuri tęsiasi iki amžinojo gyvenimo. Ši viltis išdygo iš pačios meilės galios: nes meilė „viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Viltis viską nugali, nes ji gimsta iš Jėzaus meilės, – Jėzaus, kuris tapo kviečio grūdu, nukrito į žemę, mirė, kad duotų gyvybę, o iš to meilės kupino gyvenimo kyla viltis.
Kai pasirenkame Jėzaus viltį, palengva suvokiame, kad gyvenimo sėkmės kelias yra panašus į tą grūdą, jis grindžiamas nuolankia meile. Nėra kito būdo, kaip nugalėti blogį ir teikti viltį pasauliui. Iš tikrųjų mirštančio grūdo ir nuolankios meilės logika yra dieviškas būdas, ir tik jis atneša vaisių. Tai yra drauge meilė ir viltis: tarnauti ir duoti. Meilė yra mūsų vilties variklis.
Kontempliuokime Nukryžiuotąjį, kuris yra vilties versmė. Palengva suprasime, jog puoselėti viltį su Jėzumi reiškia mokytis įžvelgti augalą sėkloje, Velykas kryžiuje, gyvybę mirtyje. Dabar įsivaizduokime Nukryžiuotąjį ir drauge tris kartus ištarkime nukryžiuotam Jėzui: „Tu esi mano viltis.“
14 Tarp krikščioniškųjų vilties simbolių yra vienas man labai patinkantis – inkaras. Jis nurodo, kad mūsų viltis nėra miglota. Jos nereikia painioti su besikeičiančia jausena tų žmonių, kurie nepagrįstai nori keisti šio pasaulio dalykų tvarką remdamiesi vien savo valios stiprybe. Krikščioniškosios vilties versmė nėra ateities trauka, bet tikrumas dėl to, ką Dievas pažadėjo ir įvykdė Jėzuje Kristuje. O Jis mums garantavo, kad niekuomet mūsų neapleis, visados bus su mumis, tai ko tuomet turėtumėme bijoti? „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manim“ (Ps 23, 4). Einame pirmyn, nes esame tikri, kad mūsų gyvenimas tarsi inkaras išmestas į dangų, į tą krantą, kurį norime pasiekti.
Jėzaus pažadas „Aš esu su jumis“ leidžia mums stovėti ant kojų, išsitiesus, su viltimi ir pasitikint, jog gerasis Dievas jau veikia, idant įgyvendintų tai, kas žmogiškai žvelgiant atrodo neįmanoma.
15 Du mokiniai eina užsigalvoję, o prie jų prisijungia nepažįstamasis. Tai Jėzus; tačiau jų akys negeba jo atpažinti. Ir štai Jėzus pakeliui į Emausą pradeda savo „vilties terapiją“. Pirmiausia Jis klausia ir klausosi: mūsų Dievas įkyriai nesiveržia. Nors Jis žino jų nusivylimo priežastį, tačiau duoda laiko ištirti juos užvaldžiusį kartėlį. „O mes tikėjomės…“ Iš esmės visi esame truputį tokie, kaip anie du mokiniai. Kiek kartų gyvenime turėjome viltį, manėme esą per žingsnį nuo laimės, o paskui pasijusdavome parblokšti ant žemės, nusivylę. Tačiau Jėzus keliauja su visais praradusiais pasitikėjimą žmonėmis, žengiančiais nuleista galva. Eidamas su jais Jis jiems grąžina viltį.
Jėzus pirmiausia kalba jiems per Raštus. Kas ima į rankas Dievo knygą, neranda joje pasakojimų apie lengvą heroizmą, žaibiškas užkariavimo pergales. Tikra viltis niekuomet nėra pigi: kelias į ją visuomet veda per pralaimėjimus. Viltis be kančios gal net nėra tikra viltis. Dievas nenori būti mylimas taip, kaip žmonės mylėtų pergalingą vadą. Mūsų Dievas yra maža švieselė, žibanti šaltą vėjuotą dieną, ir nors Jo buvimas šiame pasaulyje atrodo silpnas, Jis pasirinko vietą, kurią visi niekiname.
Po to Jėzus kartoja abiem mokiniams kertinį kiekvienos Eucharistijos gestą: ima duoną, laimina, laužo ir dalija jiems. Ar toje gestų sekoje neglūdi visa Jėzaus istorija? Ar kiekviena Eucharistija nėra taip pat ženklas, kokia turi būti Bažnyčia? Jėzus mus ima, laimina, „laužo“ mūsų gyvenimą – nes nėra meilės be aukos – ir duoda jį kitiems, duoda visiems.
Jėzus mums sako, jog krikščioniškoji bendruomenė neužsidaro tvirtovėje, ji keliauja gyvenimo aplinkoje, keliauja keliu. Ten sutinka žmones, turinčius viltį ir nusivylusius, kartais smarkiai. Bažnyčia klauso visų istorijų, tokių, kokios kyla iš asmeninės sąžinės skrynios, kad po to dovanotų gyvenimo Žodį, meilės liudijimą, iki galo ištikimą meilę. Tuomet žmonių širdyse iš naujo įsižiebia viltis.
16 Mes visi savo gyvenime turėjome sunkių, tamsių momentų; tokių momentų, kai ėjome liūdni, susimąstę, priešais matydami ne horizontą, o tik sieną. O Jėzus visuomet yra su mumis, kad duotų mums viltį, sušildytų mūsų širdis. Jis sako: „Eik pirmyn. Esu su tavimi. Eik pirmyn.“ Čia ir yra visa į Emausą vedančio kelio paslaptis: nors atrodo priešingai, esame visą laiką mylimi, Dievas niekuomet nenustoja mūsų mylėjęs. Jis visuomet eina su mumis, visuomet, taip pat ir skausmingiausiais momentais, net blogiausiais, netgi pralaimėjimo momentais: ten yra Viešpats. Ir tai yra mūsų viltis. Eikime pirmyn su ta viltimi! Nes Jis yra su mumis ir visuomet eina su mumis.
17 Laiškas žydams palygina viltį su inkaru (Žyd 6, 18–19); prie šio įvaizdžio galime pridėti burės įvaizdį. Inkaras teikia valčiai saugumo ir išlaiko ją „inkaruotą“ banguojančioje jūroje, o burė, priešingai, plukdo valtį vandeniu pirmyn. Viltis iš tikrųjų yra tarsi burė; ji priima Šventosios Dvasios vėją ir paverčia jį varomąja jėga, stumiančia valtį arba į atvirą jūrą, arba į krantą.
Žmonėms reikia vilties, kad galėtų gyventi, reikia Šventosios Dvasios, kad turėtų viltį. Apaštalas Paulius priskiria Šventajai Dvasiai gebėjimą padaryti mus „pertekusius vilties“. Būti pertekus vilties reiškia niekuomet nenusiminti; tai reiškia turėti viltį „nematant jokios vilties“ (plg. Rom 4, 18). Broliai ir seserys, „viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (plg. Rom 5, 5). Todėl ji nenuvilia, nes mumyse yra Šventoji Dvasia, kuri mus ragina eiti į priekį, visada!
Negana to, Šventoji Dvasia įgalina mus ne tik viltis, bet ir būti vilties sėjėjais, kad mes – kaip Ji ir dėka Jos – būtume „parakletai“, tai yra brolių guodėjai ir gynėjai, vilties sėjėjai.
18 Jėzaus Kristaus Evangelija mums apreiškia, kad Dievas negali būti be mūsų: Jis niekuomet nebus Dievas „be žmogaus“; Jis negali būti be mūsų, ir tai yra didžiulis slėpinys! Dievas negali būti Dievas be žmogaus: tai didžiulis slėpinys! Šis tikrumas yra mūsų vilties versmė, jį aptinkame visuose „Tėve mūsų“ maldos kreipiniuose.
Kai mums reikia pagalbos, Jėzus nesako, kad susitaikytume su likimu, tačiau ragina mus atsigręžti į Tėvą ir su pasitikėjimu Jo prašyti. Visi mūsų poreikiai – nuo pačių akivaizdžiausių ir kasdieninių, tokių kaip maistas, sveikata, darbas, iki poreikio gauti atleidimą ar apsaugą gundymų akivaizdoje – nėra mūsų vienišumo atspindys. Tėvas visuomet žvelgia į mus su meile ir tikrai mūsų nepalieka. O viltis kyla iš Dievo Tėvo, kuris myli mus tokius, kokie esame: Jis myli mus visus ir visada.
19 Krikščionis kovoje su blogiu nepasiduoda nevilčiai. Krikščionybė ugdo nepajudinamą pasitikėjimą. Sunkiu metu reikia turėti drąsos pakelti žvilgsnį į dangų mąstant apie daugybę krikščionių, perėjusių išbandymus ir išlaikiusių baltus Krikšto drabužius, nes jie juos išplovė Avinėlio krauju (plg. Apr 7, 14).
Viešpats mus visus teapdovanoja viltimi, jog būsime šventi. „Tėve, kaip galima būti šventam kasdieniame gyvenime?“ Taip, galima. „Ar tai reiškia, kad privalome melstis visą dieną?“ Ne, tai reiškia, kad visą dieną turi vykdyti savo pareigas: melstis, eiti į darbą, rūpintis vaikais. Tačiau visa tai reikia daryti atvira Dievui širdimi, kad darbas, taip pat liga ar kančia, patiriami sunkumai – visa tai būtų atverta Dievui. Galima būti šventuoju, nes mums padeda Viešpats.
Tai didžiulė dovana, kurią kiekvienas iš mūsų galime padovanoti pasauliui. Tegul Viešpats suteikia mums malonę įtikėti Jį taip stipriai, kad taptume šiam pasauliui Kristaus paveikslu. Todėl linkiu jums – taip pat ir sau, – kad Viešpats mums suteiktų vilties, jog būsime šventi.
20 Vienintelė krikščionio stiprybė yra Evangelija. Sunkumų valandomis reikia tikėti, kad Jėzus yra priešakyje ir nuolat lydi savo mokinius. Persekiojimas nėra Evangelijos priešybė, tai jos dalis: jei mūsų Mokytojas buvo persekiojamas, kaip galėtume tikėtis, kad būsime apsaugoti nuo kovos? Tačiau toje sumaištyje krikščionis neturi prarasti vilties ir manyti, kad yra paliktas likimo valiai. Jėzus ramina savo mokinius sakydamas: „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“ (Mt 10, 30).
Kartais, kai skaitome istorijas apie gausius praeities ir dabarties kankinius, mus stebina tvirtybė, su kuria jie stojo išbandymų akivaizdon. Ta tvirtybė yra ženklas juos įkvėpusios didžiulės vilties: tikros vilties, kad niekas jų negali atskirti nuo Dievo meilės, dovanotos mums Jėzuje Kristuje (plg. Rom 8, 38–39). Tegul Viešpats mums visuomet duoda tvirtybės būti Jo liudytojais. Tegu leidžia mums gyventi krikščioniškąja viltimi pirmiausia slaptoje kankinystėje, kai gerai ir su meile atliekame kasdienes pareigas.
21 Kokia malonė, kai krikščionis iš tiesų tampa „Kristoforas“, tai reiškia „Jėzaus nešėjas“ pasaulyje! Pirmiausia patiriantiems liūdesį, neviltį, tamsą ir neapykantą. O tai atpažįstama iš daugelio smulkių detalių: iš šviesos, kurią krikščionys išsaugo akyse, iš ramybės pamato, kuris nesugriaunamas net sudėtingiausiomis dienomis; iš noro pradėti mylėti iš naujo, net jei patirta daug nusivylimų.
Ateityje, kai bus rašoma mūsų dienų istorija, kas bus sakoma apie mus? Kad mes sugebėjome puoselėti viltį ar kad pavožėme šviesą po gaubtu? Jei būsime ištikimi savo Krikštui, skleisime vilties šviesą. Krikštas yra vilties pradžia, vilties iš Dievo, – ir tuomet įstengsime perduoti ateities kartoms gyvenimo prasmę.
22 Jėzus siūlo žmonėms, padariusiems klaidų, naujo gyvenimo viltį. Mums naudinga pasvarstyti, kad Dievas, formuodamas Bažnyčią, pirminei tešlai nepasirinko žmonių, niekada nepadariusių klaidų. Bažnyčia yra nusidėjėlių tauta, patirianti Dievo gailestingumą ir atleidimą. Petras suprato tiesą apie save daugiau iš gaidžio giedojimo, negu iš didžiadvasiškumo impulsų, nuo kurių pūtėsi jo krūtinė, o jis jautėsi esąs viršesnis už kitus.
Visi esame vargšai nusidėjėliai, mums reikia Dievo gailestingumo, galinčio kasdien mus perkeisti ir grąžinti mums viltį. Ir Jis tai daro! Tiems žmonėms, kurie suvokia šią pamatinę tiesą, Dievas duoda gražiausią pasaulyje misiją: mylėti brolius ir seseris, taip pat skelbti gailestingumą, kuris niekam neatsakomas. Tai yra mūsų viltis. Ženkime pirmyn pasitikėdami atleidimu ir gailestinga Jėzaus meile.
23 Jėzus Kristus yra didžiausia gyvenimo malonė: Jis yra pabaigoje mūsų laukiančio Dievo apkabinimas, Jis jau dabar mus lydi ir guodžia kelionėje. Jis veda mus į didžiulę Dievo „padangtę“ tarp žmonių (Apr 21, 3) su daugeliu kitų brolių ir seserų, ir mes atnešime Dievui čia, žemėje, gyventų dienų atminimą.
Tą akimirką bus gražu suvokti, kad niekas nebuvo prarasta, nė viena šypsena, nė viena ašara. Nepaisant to, koks ilgas būtų mūsų gyvenimas, atrodys, jog jis pragyventas vienu atokvėpiu. Ir kad kūrimas nesustojo šeštą Pradžios knygos dieną, bet nepaliaujamai tęsėsi, nes Dievas visuomet mumis rūpinosi. Tą dieną mes iš tikrųjų būsime laimingi ir verksime. Taip, bet verksime iš džiaugsmo.
24 Prašau, maldauju: neklausykite nusivylusių ir nelaimingų žmonių; neklausykite tų, kurie ciniškai pataria nepuoselėti gyvenime vilties; nepasitikėkite tais, kurie gesina beužgimstantį entuziazmą, sakydami, kad joks sumanymas nevertas mūsų gyvenimo aukos; neklausykite tų širdimi pasenusių, gesinančių jaunatvišką euforiją. Eikime pas senus žmones, kurių akys spindi viltimi! Puoselėkime sveikas utopijas. Dievas nori, kad svajotume panašiai kaip Jis ir su Juo. Kai viena svajonė išblėsta, reikia svajoti iš naujo, semiantis vilties iš pradžios atminimo.
Čia yra pamatinė krikščioniškojo gyvenimo dinamika: atminti Jėzų. Paulius sakė savo mokiniui: prisimink Jėzų Kristų (plg. 2 Tim 2, 8). Atsiminkime Jėzų, tą meilingą liepsną, per kurią mes vieną dieną suvokėme savo gyvenimą kaip gerą planą, ir su šia liepsna iš naujo įžiebkime savo viltį.
25 Nepasiduok nakčiai: atmink, kad pirmutinis priešas, kurį reikia įveikti, nėra išorėje: jis yra viduje. Todėl nepalik vietos karčioms ir tamsioms mintims. Šis pasaulis yra pirmasis Dievo padarytas stebuklas, ir Dievas įdėjo į mūsų rankas naujų stebuklų malonę. Tikėjimas ir viltis eina drauge pirmyn. Tikėk iškiliausių ir gražiausių tiesų buvimu. Pasitikėk Dievu Kūrėju, Šventąja Dvasia, kuri viską veda į gėrį, į Kristaus apkabinimą, kuris laukia kiekvieno vyro ar moters gyvenimo pabaigoje.
Niekuomet negalvok, kad ši kova, kurią kovoji čia, yra visiškai bevertė. Mūsų gyvenimas nesibaigs žlugimu. Viskas gimsta tam, kad žydėtų per amžinąjį pavasarį. Dievas ir mus sukūrė, kad žydėtume. Gyvenk, mylėk, svajok, tikėk. Ir Dievo malonės dėka niekuomet nenusivilk.
26 Pagundą prarasti viltį galima patirti ir einant krikščioniško gyvenimo keliu. Senųjų laikų vienuoliai įvardijo vieną didžiausių uolumo priešų – „vidudienio demoną“, žlugdantį gyvenimo įsipareigojimus būtent tuomet, kai aukštai pakilusi šviečia saulė. Šis gundymas užklumpa mažiausiai jo tikintis: dienos tampa monotoniškos ir nuobodžios, atrodo, kad nėra nieko, dėl ko vertėtų stengtis. Ši būsena vadinama akedija, ji griauna gyvenimą iš vidaus, kol galiausiai iš jo lieka tik tuščias kiautas.
Su šia būkle reikia kovoti. Dievas sukūrė mus džiaugsmui ir laimei, o ne kad skendėtume melancholiškose mintyse. Štai kodėl svarbu saugoti širdį ginantis nuo nelaimingumo pagundų, kurios tikrai kyla ne iš Dievo. Kur mūsų jėgos atrodo menkos, o kova su nerimu ypač sunki, visuomet galime kreiptis į Jėzaus vardą. Galime kartoti tą paprastą maldą, apie kurią užsimenama Evangelijoje ir kuri tapo daugelio krikščionių tradicijų šerdimi: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“ Tai vilties malda. Jei Dievas yra su mumis, niekas iš mūsų neišplėš vilties. Ženkime pirmyn!
27 Krikščionių užduotis šiame pasaulyje yra atverti išganymo erdves, panašiai kaip gaivinančios ląstelės, įliejančios gyvenimo syvų į tai, kas atrodė visiems laikams pražuvę. Kai visas dangus aptrauktas debesimis, palaiminimą neša žmogus, galintis kalbėti apie saulę. Toks yra tikrasis krikščionis: jis nedejuoja, nėra piktas, bet prisikėlimo galia įsitikinęs, kad joks blogis nėra begalinis, nėra nesibaigiančios nakties, nė vienas žmogus nėra visiškai blogas, ir jokia neapykanta negali būti stipresnė už meilę.
Žinoma, kartais mokiniams teks sumokėti didžiulę kainą už Jėzaus jiems duotą viltį. Pagalvokime apie mūsų brolius ir seseris Artimuosiuose Rytuose, kurie liudija viltį ir aukoja savo gyvybę dėl šio liudijimo. Jie yra tikri krikščionys! Jie nešasi dangų savo širdyse, jie žvelgia anapus, visuomet žvelgia anapus. Kas turėjo malonę priimti Jėzaus prisikėlimą, dar gali viltis tuo, kas nelaukta. Visų laikų kankiniai, būdami ištikimi Kristui, liudija, jog neteisybė netaria šiame gyvenime paskutinio žodžio. Prisikėlusiame Kristuje mes galime turėti viltį.
Kas savo pusėje turi Jėzų, nieko nebijo. Štai kodėl krikščionių romumo nedera painioti su netikrumu ar prisitaikėliškumu. „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo dvasią“ (2 Tim 1, 7).
28 Pažinę Jėzų į istoriją galime žvelgti tik su tikėjimu ir viltimi. Jėzus yra tarsi namai, o mes esame viduje, ir pro šio namo langus žvelgiame į pasaulį. Todėl neužsisklendžiame savyje ir melancholiškai nesiilgime tariamos auksinės praeities, bet visuomet žvelgiame į priekį, į ateitį, kuri nėra tik mūsų rankų darbas, bet pirmiausia ir Dievo apvaizdos nuolatinis rūpinimasis.
Dievas niekuomet savęs nepaneigia. Niekuomet. Dievas niekuomet nenuvilia. Jo valia mūsų atžvilgiu nėra miglota, tai gerai apibrėžtas išganomasis planas: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).
Jėzus mus moko Jo laukti ne sudėtomis rankomis: „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius“ (Lk 12, 37). Nėra taikdario, kuris galiausiai nerizikuotų savo asmenine ramybe priimdamas kitų žmonių problemas. Krikščionis yra taikdarys, kai jis rizikuoja dėl gėrio, to gėrio, kurį Jėzus mums dovanojo kaip lobį.
Kiekvieną savo gyvenimo dieną kartojame tą maldavimą, kurį pirmieji mokiniai išsakė aramėjiškai, – Maranata: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20). Tai yra visos krikščioniškosios būties priegiesmis: šiame pasaulyje mums nereikia nieko kito, tik Kristaus glamonės. Kokia malonė, jei maldoje, sunkiomis šio gyvenimo dienomis, išgirsime Jį atsiliepiant: „Štai aš veikiai ateinu“ (Apr 22, 7).
29 Mes visi mirties slėpinio akivaizdoje esame maži ir beginkliai. Tačiau kokia malonė, jei tuo momentu širdyje išlaikome mažą tikėjimo liepsnelę! Jėzus paims mus už rankos, kaip Jayro dukterį, ir dar kartą pakartos: „Talita kum!“ „Mergaite, sakau tau, kelkis“ (plg. Mk 5, 41). Jis tai pakartos mums, kiekvienam iš mūsų: „Kelkis, prisikelk!“ Kiekvienas pagalvokime apie savo mirtį ir įsivaizduokime, kad ateis momentas, kai Jėzus paims mus už rankos ir ištars: „Eikš, einam su manimi, kelkis.“ Ten viltis pasibaigs ir įsigalios tikrovė, gyvenimo tikrovė.
Tokia mūsų viltis mirties akivaizdoje. Tikinčiajam tai plačiai atvertos durys; abejojančiam – šviesos spindulys, prasiskverbiantis pro plyšį. Tačiau mums visiems tai bus malonė, kai mus apšvies ši susitikimo su Jėzumi šviesa.
30 „Rojus“ yra vienas iš paskutinių Jėzaus nuo kryžiaus ištartų žodžių, skirtų gerajam nusikaltėliui. Rojus nėra pasakų vieta, juolab ne užkerėtas sodas. Rojus yra apsikabinimas su Dievu, begaline Meile, o ten įžengiame dėka Jėzaus, kuris mirė už mus ant kryžiaus. Kur yra Jėzus, ten gailestingumas ir laimė; be Jo viešpatauja šaltis ir tamsa. Mirties valandą krikščionis kartoja Jėzui: „Prisimink mane.“ Net jeigu nebūtų nė vieno žmogaus, kuris mus atsimintų, Jėzus vis tiek yra ten, šalia mūsų. Jis nori mus nuvesti į pačią gražiausią vietą, kokia tik yra. Jis nori mus ten nuvesti su tuo mažu ar gausiu mūsų gyvenime buvusiu gėriu, kad niekas nebūtų prarasta iš to, kas jau atpirkta. Tai yra mūsų egzistencijos tikslas: kad visa būtų atbaigta ir perkeista į meilę.
Jei tai tikime, mirtis mūsų nebegąsdina, galime tikėtis palikti šį pasaulį taikingai, su dideliu pasitikėjimu. Kas sutiko Jėzų, daugiau nieko nebebijo. Mes nebeverksime tuščiai, nes visa praėjo, net pranašystės, net pažinimas. Tačiau meilė nepraėjo, ji liko. Nes „meilė niekada nesibaigia“ (plg. 1 Kor 13, 8).
